2024 11 06 – 12 15 Fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11)
Atidarymas lapkričio 6 d. 17 val.
Autoriai: Basile Alexiou, Karina Kazlauskaitė, Kristina Pipiraitė, Klaus Leo Richter, Américo dos Santos Hunguana.
Tai pasakojimas apie pereinamąsias fazes, kai erdvė ir laikas kerta vienas kitą. Skirtumo ir tapatybės, praeities ir dabarties, vidaus ir išorės, įtraukimo ir atskirties konfigūracijos susidaro tada, kai žmonės atsiduria „-tarpyje“. Būtent šioje ribinėje erdvėje galime rasti žodžių, kuriais galime kalbėti apie save ir kitus. O tyrinėdami tai galime pradėti svajoti apie pabėgimą nuo poliariškumo politikos ir galbūt patys pasirodyti kaip kitokie. Ši paroda – tai bandymas užčiuopti trumpalaikius pereinamuosius momentus, iš kurių išeiname pasikeitę. Tačiau jame taip pat atsižvelgiama į galimybę likti įstrigus tarp begalinių galimybių etapų, kurie niekada nesibaigia ir nuolat yra perkuriami. Kiekvienas menininkas, sąmoningai ar nesąmoningai, nagrinėja temą taip, kad būtų susietas su savo laiko ir vietos identitetu. Čia dialogas kuriamas tarp skirtingų, bet susijusių kūrinių.
Basile Alexiou (Liuksemburgas / Vokietija) – „Mūsų tylūs ženklai“ ir „2481 diena“
Sugretindamas dvi serijas, Basile Alexiou peržengia vien tik ribotų erdvių vaizdavimą ir patenka į savo šeimos ir asmeninės sielvarto kelionės sritį. Jo serija paliečia atsisveikinimo, vienatvės ir atsiskyrimo temas, palikdama žiūrovui nepakartojamą neišvengiamos, nesenstančios netekties jausmą.
Karina Kazlauskaitė (Lietuva) ir Klaus Leo Richter (Austrija / Lietuva) – „Galva“
Vaizdo darbe menininkė Karina Kazlauskaitė plauna plaukus įvairiose Lietuvos kaimo aplinkose. Pasirinkus neįprastas vietas, plovimo aktas turi absurdo elementą. Tai nuoroda į laiką ir erdvę Lietuvos kaime, kur dar visai neseniai buvo įprasta nusiprausti vos pilnu kibiru vandens. Prausimąsi galima suprasti kaip ritualą, išsidėsčiusį tarp praeities ir dabarties, tarp individualių transformacijų, susijusių su visuomenės pokyčiais.
Kristina Pipiraitė (Lietuva / Norvegija) – „Be pavadinimo“
Šiose nuotraukose aš fiksavau momentą, kuriame tai, kas privatu, tampa vieša. Dirbdama viešbučio kambarine, aš stebėjau dar šiltas, paklodžių raukšlėse įsirašiusias anonimines patirtis – vizualias metaforas, kurios netrukus mano dėka išnykdavo standartų padiktuotoje tvarkoje. Vienišumas, atskirtumas bei artumo paieškos tapo pagrindine šio darbo tema.
Américo dos Santos Hunguana (Mozambikas / Vokietija) – „Praca de Touros vaiduoklis“
Serijoje vaizduojama istorinė bulių kautynių arena „Praca de Touros“ Maputu, Mozambike. Kolonijiniais laikais arena buvo daugiausia baltųjų vyrų, portugalų elito, pramogų vieta. 1975 m. Mozambikui atgavus nepriklausomybę bulių kautynės nebebuvo praktikuojamos ir vieta buvo apleista. Iki šiol ji neturi pramoginės funkcijos. Kol viduje tuščia, išorinių sienų erdvėse vietos bendruomenė atidarė parduotuves, garažus, kirpyklas ir kt. Tai skirtingų laikotarpių prisiminimų kūrinys, surašytas vienoje vietoje. Daugelio derinių ryšys tarp praeities ir ateities galimybių. Atminties rekonstrukcija. Arena yra stabili Maputu dalis – vaiduoklis nuolat besivystančiame mieste.