Parodoje iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių rinkinio pristatoma devynių autorių kūryba: Philipo Cornelius (JAV), Thomo Orr (JAV), Valdo Aničo (Lietuva), Arnio Pelšs (Latvija), Kersti Laanmaa (Estija), Dominique‘o Bajard (Prancūzija), Grego Daly (Australija), Marijos Karaliūtės (Lietuva) ir Jan Zamorski (Lenkija).

Šiuolaikinės keramikos kolekcija sukaupta nuo 1989 metų Panevėžyje rengiant tarptautinius keramikos  simpoziumus. Pačioje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) auklėtiniai Tomas Daunora, Arūnas Rutkus ir absolventas Rimantas Skuodis (1951–2015) ėmėsi pirmojo tarptautinio keramikos simpoziumo organizavimo. Kūrybinis procesas vyko Vaikų dailės mokykloje (Marijonų koplyčios patalpose), degimas – Stiklo fabrike, o sukurtų darbų paroda – Panevėžio dramos teatre (dabar Juozo Miltinio dramos teatras). Menininkai kūrybai naudojo šamotinį molį, o darbus degė Stiklo fabriko krosnyje 1380 laipsnių temperatūroje (nuo 2004-ųjų degimas vyksta keramikos įmonėje „Midenė“.)

Didžiulė fabriko krosnis (apie 20 m³) ir šamotinio molio savybės leido sukurti didelio mastelio skulptūras. Išdegtas šamotinis molis tampa atsparus tiek karščiui, tiek šalčiui, todėl kūriniai gali būti eksponuojami ir vidaus erdvėse, ir lauke.

Pirmasis Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas buvo eksperimentinio pobūdžio ir padėjo stiprius pamatus ateities kūrybiniam procesui. Nuo 1990 simpoziumų organizavimas buvo patikėtas Panevėžio miesto dailės galerijai. Šie simpoziumai turėjo didelės reikšmės Lietuvos šiuolaikinės keramikos raidai. Galerijos sukaupta šamotinės keramikos kolekcija ypatinga tuo, kad neturi analogų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

Kolekcijoje yra daugiau kaip 680 kūrinių ir kompozicijų, kuriuos sukūrė 186 menininkai iš 37 pasaulio valstybių.  Stengiantis sukaupti kuo vertingesnių kūrinių kolekciją, menininkai į simpoziumą yra kruopščiai atrenkami, konsultuojantis su Lietuvos ir kitų šalių dailėtyrininkais bei keramikais.

„Parodoje pristatomą Romualdo Petrausko kūrybą galima skirti į dvi grupes: siurrealistines kompozicijas ir portretus. Bet šis perskyrimas yra tik žanrinis, nes, tą reikia turėti omenyje, tiek vienuose tiek kituose darbuose vaizduojami personažai ir detalės yra kuo nors panašūs – savo manieromis, tipažu, tapymo stiliumi – jie yra vieni kitų papildiniai. Portretai kartais tampa tarsi būsimų daugiafigūrinių kompozicijų personažų studijos. Ir nelabai aišku, kas turėtų atsirasti pirma – atskiras personažas, kuris vėliau aplimpa savo bendrais, ar iš minios pasirinkta svarbesnioji figūra, kuri vėliau analizuojama per didinamąjį stiklą“, – parodos anotacijoje rašo menotyrininkė Aurelija Seilienė.

Evaldo Ivanausko nuotraukoje:

Romualdo Petrausko kūrinys „Praeivis“ (2008 m.) iš Panevėžio miesto dailės galerijos vaizduojamosios dailės rinkinio.

„Eglės Gineitytės (g. 1968) paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma. Anot menininkės, jai svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius.

Gamtovaizdžius ji stebi kontempliatyviai natūroje, įsiklausydama į savo pačios emocines būsenas, o tik vėliau dirbtuvėje iš patirtų regimųjų ir emocionalių įspūdžių ji kuria abstrakčius paveikslus“, – rašo parodos kuratorė meno istorikė dr. Raminta Jurėnaitė.

Parodos organizatoriai – Vilniaus rotušė, Panevėžio miesto dailės galerija, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, projekto partneris – meno galerija „The Room“.