Keramikos paviljone eksponuojamos dvi emalio meno parodos:  IX tarptautinės emalio bienalės „Vilnius 2022“ paroda ir juvelyrės Marytės Dominaitės paroda „Pažintis. Emalio menas“. „Emalio technika – senesnė už krikščionybę. Išlikusi amžiams bėgant, palikusi pėdsaką istorijoje, žavėjusi pasaulio galinguosius, ji neišnyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau emalio kūrinius pamatyti galime nedažnai: šiai technikai reikia didžiulio susikaupimo (bet jis turi derėti su gebėjimu improvizuoti) ir techninio išmanymo“, – rašo menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė.  

Menininkės fotografijų serijos objektas – civilinės metrikacijos skyriai. Lietuvoje jų yra šešiasdešimt. Sovietiniais laikais reorganizavus valstybinę santvarką, visuomenės ritualai turėjo taip pat kisti. Naujai įkurti Civilinės metrikacijos skyriai pakeitė buvusias tradicines santuokos vietas ir tai tapo vienintele oficialia institucija, kuri galėjo įteisinti santuoką. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga tapo ir „gyvenimo šventės” vieta, kurią seniau dažniausiai įprasmino bažnyčia. Po Sovietų Sąjungos griūties Civilinės metrikacijos skyriai išliko ir toliau atlieka savo funkciją. Kitą vertus, dabar santuoką oficialiai galima vėl įteisinti ir bažnyčioje. Per pastarąjį dešimtmetį pastebimas nuoseklus metrikacijos skyrių tuštėjimas. „Serijoje dokumentuojamas sovietinių laikų palikimas, kuris egzistuoja kaip reliktinis objektas, bet ne visai beatliekantis savo funkcijas. Fotografijų frontalinė kompozicija ir koncentracija į pagrindinį objektą – stalą, ant kurio pasirašomas sprendimas, nukreipia mintį į institucijos biurokratiškumą, o matomas interjerų dekoratyvumas išryškina dirbtinį erdvių sakralumą. Serijoje naudojamas tipologiškumo principas dokumentuoja ir sovietinės ideologijos vizualios kultūros principus, ir savo tuštumu akcentuoja monumentalios pompastikos nehumaniškumą,“ – rašoma parodos anotacijoje.

Parodoje pristatomi naujausi menininko darbai, sukurti nuo 2020-ųjų. „Nuo mažens žinojęs, kad nori būti dailininku, tuomet dar negalvojo, kad pagrindine meninės raiškos priemone kažkada taps akvarelė. Tačiau tas subtilus reljefo linijų bangavimas, migla virš miškų, stebuklingas švytėjimas pro pušų kamienus, matyt, buvo toks ryškus ir giliai įgulęs į atmintį, kad daugelyje Eugenijaus kūrybos vaizdinių net nieko nežinodamas gali atrasti subtilią Lietuvos kraštovaizdžio ir dzūkiškos raudos estetiką. Retai ji bus atvirai atpažįstama. Todėl prie paveikslų teks sustoti, sugrįžti, panirti ir bandyti patirti. Ne suprasti, o pajusti“, – parodos anotacijoje rašo menotyrininkė Jovita Nalevaikienė. Ilgą laiką kūręs tik akvarele, pastaraisiais metais dailininkas gana dažnai savo tapybiniams sumanymams pasitelkia ir akrilinius dažus. „Būta įvairių ieškojimų – minimalizmo dideliuose formatuose, rodos, neįmanomai sodrios rudos ir mėlynos akvarelėje, baltos drąsos ir suskaidyto violeto... Pastarųjų metų motto „mažiau yra daugiau“ – ne madingu tapusio šūkio interpretacija, o asmeniniais patyrimais pagrįstas kūrybos segmentas, itin sustiprintas dar ir pastarųjų metų patirtimis, kai atėjo gilus suvokimas, kad nebūtina popieriaus lakšto ar drobės nuo krašto iki krašto užpildyti spalvomis, o mažiau kalbant galima pasakyti daugiau“, – rašo menotyrininkė.

Projektai „X:“ – tęstinis meno įvykis, kviečiantis skirtingų sričių kūrėjus dirbti poromis prie bendro kūrinio, dalinantis skirtinga kūrybine bei technologine patirtimi, idėjomis, paliekant laisvą erdvę temos interpretavimui. Tai – didelis iššūkis, tačiau dovanojantis neįkainojamą patirtį kūrėjams ir netikėtus, intriguojančius kūrinius meno gerbėjams bei kultūriniam Lietuvos paveldui. „X: Laisva erdvė“ – jau ketvirtasis šio projekto etapas, kuriame kūrė  18 įvairių meno sričių kūrybinių porų (tapyba, fotografija, keramika, muzika ir kt.).