2024 11 08 – 2025 01 26  Dailės galerijoje (Respublikos g. 3)

Atidarymas lapkričio 8 d. 17 val.

Kaip postmoderniame šiandienos pasaulyje pristatyti liaudies meną, kad įžvelgtume jo grožį? Ar pavyktų į tradicinę lovatiesę pažvelgti kaip į meno kūrinį? Ką joje įžiūrėtume? Ką šimtamečiuose raštuose perskaitytume apie savo šaknis? Kokį atskleistume lietuvio estetinį pojūtį?

Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“ bandome ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

„Į muziejų patekę daiktai išeina iš savo konteksto, į juos galime žiūrėti įvairiais kampais. Tad kilo sumanymas parodyti etnografinę tekstilę tiesiog kaip meno kūrinį, lyg gobeleną, be skirstymo į regionus, akcentuojant raštus, kurie turi opartui būdingas iliuzijas,“ – teigia parodos idėjos autorė Nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus darbuotoja Živilė Paipulaitė.

Parodoje pristatomi devyni žymiausio Lietuvos optinio meno meistro Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos darbai ir beveik šešios dešimtys Panevėžio kraštotyros ir Nacionalinio muziejų kolekcijose saugomų audinių – lovatiesių, kapų, marškų, „divonų“ ir kt. Vėlyvojo modernizmo atstovo geometrinių abstrakcijų kompozicijos gretinamos su šimtamete autentiška optinių raštų tekstilės tradicija.

Dailininkas Kazys Varnelis gimė Alsėdžiuose dievdirbio ir tapytojo Kazimiero Varnelio bei audėjos Teofilės Domarkaitės-Varnelienės šeimoje. Vaikystėje ir vėliau patirtas liaudies meno poveikis giliai įsirėžė į būsimo menininko sąmonę, tapo stipriu pagrindu tolimesnei moderniai jo kūrybai. Gyvendamas Čikagoje, jis ėmė tapyti geometrinius motyvus, kurie netiesiogiai siejosi su liaudies meno ornamentų raštais: kryželiais, apskritimais, kvadratais. Savo kūryboje juos naudojo kaip simetriškai pasikartojančius formos elementus, sukuriančius tarsi muzikinį drobių ritmą.

Ritmiškas ornamento kartojimas simbolizuoja gyvenimo ritmą. K. Varnelis yra sakęs: „Aš jaučiu, kad visas mūsų gyvenimas pulsuoja ritmu, ritmas atlieka svarbų vaidmenį mūsų egzistencijoje. Kitaip tariant, ritmas – tai mūsų gyvenimo dalis ir visą laiką jis buvo naudojamas <…> įvairiose meno formose ir stiliuose”. Menotyrininkas Žydrūnas Mirinavičius teigia, kad K. Varnelio paveikslų ornamentai kartojami lyg liaudies dainų posmai, tas nuolatinis ėjimas pasikartojančiais ratais – lyg magiškas ritualas, lyg pagoniškas užkalbėjimas, lyg rožinio malda (Acta Academiae Artium Vilnensis, 2007).

Ritmingai pasikartojantys raštai sutinkami ir liaudies tekstilėje. Derindamos ryškias kontrastingas spalvas, besikartojančius geometrinius struktūrinius elementus – apskritimus, kvadratus, vingiuotas linijas, žvaigždes – audėjos sukuria semantines ženklų struktūras, kurios savitai atskleidžia baltiškos kultūros palikimą ir lietuvišką dvasią. Kaimo audėjos nelaikė savęs menininkėmis, tačiau daugelis jų buvo puikios savo amato žinovės, meistriškumo paslaptis perduodančios iš kartos į kartą. „Jaučiuosi artimas tiems anoniminiams dailininkams, kurie šimtmečių būvyje kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų”, – yra sakęs K. Varnelis (Acta Academiae Artium Vilnensis, 2007).

Parodoje pristatoma šimtmečio tradicija – audiniai  nuo XIX a. II pusės iki XX a. II pusės, dažniausiai austi diminiu audimu, tačiau yra ir ruoželiniu bei figūriniu ruoželiniu ar kombinuotu audimu austų lovatiesių.

Kviečiame įsižiūrėti  į pulsuojantį raštų ritmą ir atrasti liaudies tekstilės gyvybingumą bei sąsajas su profesionaliuoju šiuolaikiniu menu.

Parodą lydės paskaitos, edukacinės programos ir ekskursijos.

Parodos organizatorius – Panevėžio kraštotyros muziejus. Partneriai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė.