2024 09 05 – 10 06 Keramikos paviljone (Respublikos g. 3)

Atidarymas rugsėjo 5 d. 18 val.

Asmeniniai šedevrai

Senesnė už krikščionybę emalio technika neišnyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje – menininkai, apsišarvavę kantrybe ir amato žiniomis, vis dar atkakliai kuria darbus, kuriuose dera techninis išmanymas ir improvizaciniai gebėjimai. Kaip tik dėl to emalio kūrinius pamatyti galime nedažnai: šiai technikai reikia ir žinių, ir laiko, ir meninio polėkio. Tačiau Vilnius šiuo atžvilgiu ypač privilegijuotas: čia emalis kas du metus pasirodo tarptautinėje emalio bienalėje – didžiausiame profesionaliame šiai juvelyrikos sričiai skirtame renginyje. Prasidėjusi 2005 metais, šiemet Vilniaus emalio meno bienalė galerijoje „Meno niša” išdidžiai rengiama jau dešimtąjį kartą. Jubiliejų atspindi ir bienalės tema – „Šedevras“. Kuratorė ir menininkė Marytė Dominaitė pasiūlė bienalės dalyviams apžvelgti savo pačių kūrybą, išrenkant darbą, kuris dėl vienų ar kitų bruožų nusipelno šio įpareigojančio įvardinimo. Darbą, kuris paliko didžiausią įspūdį, pareikalavo daugiausia pastangų, kurį kuriant ištiko nauji atradimai ar pavyko pasiekti iki tol nematytą harmoniją. Todėl jubiliejinė emalio bienalė tuo pat metu ir retrospektyvinė, ir aktuali: čia galima matyti kūrinius iš praėjusių dešimtmečių, ir ką tik sukurtus darbus – nes kartais geriausias kūrinys yra tas, kuris naujausias. 38 autoriai iš Latvijos, Prancūzijos, Sakartvelo, Estijos, Venesuelos, Japonijos ir Lietuvos leidžiasi į emalio nuotykius, ieškodami šedevro. Emalis klojamas ant tinklelio, kuris staiga pavirsta pagrindu ažūrinėms kompozicijoms kurti; jis lašais nuvarva nuo vielos ar plokštumos, suformuodamas tūrinį objektą; jis padengia plokštes, labiau pretenduojančias į akvarelę nei emalį, suteikdamas joms ilgaamžiškumą, jis atrandamas kasdieniuose objektuose ar pavidaluose, labiau primenančiuose skulptūrines instaliacijas. Jis perregimas ir matinis, akvareliškas ir pastozinis, skulptūriškas ir tūrinis. Emaliu autoriai sugeba perteikti nerimą ir džiugesį, ramybę ir nuostabą, kurti kultūrines aliuzijas ir judesio įspūdį.

Akivaizdu, jog menininkai išlaiko ryšį su tradicija, siekiančia pirmą tūkstantmetį prieš Kristų. Tačiau taip pat akivaizdu, jog ši technika palanki ir šiuolaikinio meno kūrėjams: pagrindinė dešimtosios emalio bienalės tendencija – polinkis į tapybiškumą ir instaliatyvumą. Emalis gali dengti tiek tradicinį juvelyrinį objektą, apyrankę, segę ar žiedą, tiek mažosios plastikos skulptūrai artimesnį kūrinį, tiek plaketę, prilygstančią tapybos darbui. Neatsitiktinai plaketės užima svarbią vietą ekspozicijoje, versdamos galvoti apie tapybos ir metalo meno sąsajas. Tačiau emalis atsiplėšia nuo plokštumos ir išskrieja į erdvę – iš jo galima suformuoti mobilį ar skulptūrinį objektą. Atrodo, jog būtent ši žaidimo erdvėje galimybė ypač domino bienalėje dalyvaujančius menininkus. Šį instaliatyvumo įspūdį sustiprina ir ekspozicija, kur juvelyriniai objektai tampa partitūromis – lyg reikalaudami būti ne tik pamatyti, bet ir sugroti. Emalis dešimtojoje bienalėje vėl kalba linijomis ir spalvomis, formomis ir tūriais, atverdamas daugiau nei 70 asmeninių šedevrų panoramą.

Jurgita Ludavičienė