Dailėtyrininkės Aurelijos Seilienės straipsnis „Shaping Cultural Exchange: The Vibrant World of Panevėžys International Ceramic Symposium“ („Formuojant kultūrinius mainus: gyvybingas Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo pasaulis“) publikuojamas viename reikšmingiausių tarptautinių keramikos menui skirtų žurnalų „Ceramics Now“ (2024 m. vasario 20 d.).

„Žaliame Panevėžyje, Lietuvoje, eksponuojama gausi šiuolaikinės keramikos kolekcija. Nors vietiniai galbūt ne visai perpratę miesto tarptautinių keramikos simpoziumų svarbą, Panevėžys yra traukos taškas pasaulio keramikams. Visame Baltijos šalių regione vyksta tik trys pagrindiniai renginiai, skirti keramikos menui: Kohila simpoziumas Estijoje, Keramikos laboratorija Latvijoje ir Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas Lietuvoje. (…)

Pasak Lietuvos keramikės Eglės Einikytės-Narkevičienės, kuri dalyvavo visuose trijuose simpoziumuose, jie labai skirtingi savo dvasia. Kohilos ir Panevėžio tarptautiniai simpoziumai turi gilias tradicijas, jie organizuojami daugiau nei 20 metų.  Tuo tarpu Keramikos laboratorija organizuojama kiek daugiau nei dešimtmetį. Kaip E. Einikytė-Narkevičienė minėjo, Kohilos simpoziume pagrindinis aspektas yra procesas, ne rezultatas. Čia svarbiausias komandinis darbas degimo proceso metu ir nereikia stebėtis, jei asmeninės autorių ambicijos kartais būna pakeistos, priklausomai nuo proceso pokyčių. Keramikos laboratorijoje pagrindinis aspektas yra apsikeitimas idėjomis. Čia menininkams yra suteikiamos plačios kūrybinių idėjų įgyvendinimo galimybės, tačiau kūrinių dydžiai yra smarkiai limituoti. Panevėžyje, anot keramikės,  kiekvienas gali pats viską spręsti nuo A iki Z. Čia galima kontroliuoti procesą dydžio, glazūrų, kiekio prasmėmis“, – rašoma straipsnyje.

Toliau dailėtyrininkė išsamiai pristato Panevėžio tarptautinį keramikos simpoziumą, jo istoriją nuo pat atsiradimo iki šių dienų. Taip pat aptaria paskutinį, 24-ąjį Panevėžio simpoziumą ir jo dalyvius. Greta autorių biografijų pateikiama ir simpoziumų metu sukurtų kūrinių analizė.

„Bendri sąlyčio taškai ir kartu kardinalūs skirtumai sujungia menininkus idėjų dalyboms. Tai ir yra pagrindinis simpoziumo tikslas. O rezultatai visada džiugina bet kuriuo atveju, ar jie visiškai tokie, kokių tikėtasi, ar nenuspėjami, bet teigiami, ar ne tokie vykę, kokie buvo lūkesčiai. Tačiau jie palieka ne tik naujus kūrinius Dailės galerijos kolekcijoje, bet ir neišdildomas patirtis bei įspūdžius dalyvių prisiminimuose“, – apibendrina A. Seilienė.

Publikaciją rasite čia: https://www.ceramicsnow.org/articles/shaping-cultural-exchange-the-vibrant-world-of-panevezys-international-ceramic-symposium/?fbclid=IwAR0ZLB2UI1DC9zy3YJ8-4nu_stjJE5f93p-sES86ZGgjP3zNqwOueVjjdu8

Daug dėmesio Panevėžio simpoziumui kaip reikšmingam Lietuvos ir kaimyninių šalių kultūros reiškiniui skiriama A. Seilienės straipsnyje „Polscy artyści i Międzynarodowe Sympozjum Ceramiczne w Poniewieżu“ („Lenkijos menininkai ir tarptautinis keramikos simpoziumas Panevėžyje“), paskelbtame Lenkijos žurnale „Szkło i Ceramika“ („Stiklas ir keramika“), 2023 m., Nr.4 .

„Pirmieji žingsniai tarptautinio keramikos simpoziumo link prasidėjo dar 1977 metais, kuomet Panevėžio stiklo fabrike ėmė dirbti VDI studentas Alvydas Pakarklis. Jo susidomėjimas stiklo gamybos pramonėje naudojama ugniai atsparia akmens mase paskatino eksperimentuoti su šia medžiaga. 1990 m. įkūrus Panevėžio miesto dailės galeriją, ji perėmė simpoziumų organizavimą. Visą tą laiką menininkai naudojosi aukšto degimo dujine krosnimi, kurioje darbus degdavo 1380 °C temperatūroje. Išskirtinis krosnies dydis (h – 1,80 cm, plotas – 12 m², tūris – 20 m3) leido sukurti įspūdingo mastelio kūrinius, kurie vėliau tapo kolekcijos ir paties simpoziumo skiriamuoju ženklu. Iki 2002-ųjų simpoziumai vyko kasmet Panevėžio stiklo fabrike, nuo 2004-ųjų – kas dvejus metus, o nuo 2006-ųjų iki šių dienų – keramikos įmonėje „Midenė“, kurios krosnis yra 1.50 m aukščio, ilgis – 4,5 m, o plotas – 6,75 m3. Šamotinis molis, naudojamas kūrybiniame procese, dažnai vadinamas Panevėžio akmens mase (iš tikro jis buvo vežamas iš Ukrainos). Simpoziume dalyvavo 186 menininkai iš 37 šalių. Šiuo metu kolekcijoje yra sukaupta beveik 700 kūrinių ir kompozicijų. Šie simpoziumai gali būti pelnytai pavadinti išskirtiniu kultūriniu reiškiniu Lietuvos dailės istorijoje.

Per daugiau nei tris dešimtmečius, buvo suorganizuoti 24 simpoziumai. Čia taip pat dalyvavo menininkai iš Lenkijos. Tai Jan Zamorski ir Ewa Zamorska, kurie dalyvavo 1999, Marek Jakuszewski (2000), Michal Puszczynski (2012) ir Dmitrij Buławka-Fankidejski (2024). (…)

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų tradicija yra reikšminga daugeliu aspektų. Renginio gyvavimo pradžioje tai buvo išskirtinė galimybė lietuvių keramikams susipažinti su kitų šalių tradicijomis ir požiūriu. Dabar galime teigti, kad šie simpoziumai įėjo į Lietuvos dailės istoriją. Jie suformavo ne vieno keramiko kūrybinę asmenybę, suteikė žinių ir galimybių, paskatino tobulėti. Pagrindinis simpoziumo siekis yra vienyti menininkus ir dalintis idėjomis. Rezultatai džiugina bet kuriuo atveju, ar jie visiškai tokie, kokių tikėtasi, ar nenuspėjami, bet teigiami, ar ne tokie vykę, kokie buvo lūkesčiai. Juk simpoziumas palieka ne tik naujus kūrinius Dailės galerijos kolekcijoje, bet ir neišdildomas patirtis bei įspūdžius dalyvių prisiminimuose. Tikiuosi, kad lenkų menininkams tai taip pat buvo puiki patirtis, kupina įsimenančių įspūdžių“, – rašo A. Seilienė.

Publikaciją rasite čia: Lenkijos žurnalas_Szkło i Ceramika_Aurelijos Seilienės straipsnis