Spalio 11 d. 17 val. Dailės galerijoje atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Vienas kūnas“.
Parodoje pristatomi du ciklai: „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ (2020 m.) ir „Vienas kūnas“ (2023 m.).
„Tik ką gimę pradedame kelionę link mirties. Laikas lyg brėžia vieną laužytą liniją. Ar ji viena? O gal aš tik vienas iš daugybės šnabždesių, įsiliejantis į Visatos ambientinio triukšmo ūžesį? Ir kas yra „dabar“? Ne taip ir svarbu. Svarbu pagauti momentą. Tam apibūdinti senovės graikai vartojo žodį kairos, kilusį iš žodžių „strėlė“ ir „šaudyklė“. Toks nematomas įtampos tarpsnis, kam nors tinkamas trumpas laiko mirksnis, tarkim paleisti strėlę į taikinį. Ir šios akimirkos, sąmonės šviesos blyksniai tarsi suteikia pilnatvės, esaties jausmą. Manieji kairos – fotografijos. Jose – tik mano žmonės, mano šeima. Kita vertus, be jų nebūtų manęs. Nebūtų tokios, kokia esu.
Visi esame ir liekame vieno kūno dalis. Kaip gamtoje visa dauginasi ir pereina iš vieno būvio į kitą, taip ir mūsų kūnas – tąsa buvusių ir būsimųjų gyvybių. Gyvendami nuolatinio skubėjimo epochoje kažkur po trupinėlį praradome, išbarstėme savąjį žmogiškumą, jautrumą kitam. Nuolat susikoncentravę į išgyvenimo, klestėjimo, „prabangos“ (vartojimo) procesus nustūmėme į šalį tikrąsias vertybes – harmoniją su savimi, gamta, aplinka; gyvą bendravimą, tiesiog išklausymą, užuojautą, apkabinimą, paguodą. Šito taip trūksta dabar.
Savo cikle „Vienas kūnas“ vis gaudau tuos gražiuosius gyvenimo momentus, lyg skaidrias ašaras – perlus. Tai – mūsų juokas, vaikai, buitis ir seneliai, nerimas ir žaidimai. Sustabdytas laikas fotografijose kviečia pabusti – išgyventi akimirką. Čia atsiranda lyg kitas laikas, menami namai, kur vaikai visada lieka vaikais ir mirtis neegzistuoja. Kur persipina tarpusavyje mieli susitikimai, pokalbių nuotrupos, kasdieniai rūpesčiai, darbai, džiaugsmai ir netektys, sakralūs dalykai virsta savotiškais simboliais.
Mes žiūrime į kito veidą kaip į veidrodį ir matome jame savo atspindį. Kad ir kaip būtų, mes visi susiję. Nors ir skirtingi, bet kartu panašūs. Net ir būdami atskiri, vienas kitą papildome. Tokia srauni srovė, lyg mažyčių energijų sangrūda, kaip vienas darinys – VIENAS KŪNAS. Atsakingi ne tik už save ar savo šeimą. Atsakingi už bet kurį, kaip ir bet kuris atsakingas už mus. Kaip vienas kūnas“, – parodos anotacijoje rašo autorė.
Ingrida Mockutė-Pocienė (g. 1974 m., Tauragėje) – fotografė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Klaipėdoje. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete įgijo metalo meno ir juvelyrikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Šiuo metu ten pat tęsia ir taikomojo meno magistro studijas. Nors kūrybinį kelią pradėjo kaip juvelyrė, tolimesnėje kūryboje išryškėjo aistra fotografijai. 2021 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Menininkė aktyviai kuria ir pristato personalines parodas. Viena iš paskutinių fotografijų parodų – „Je suis Žardė“ (2022) buvo eksponuota Klaipėdos viešose erdvėse, ant pastatų sienų, visuomeninio centro Žardės aikštėje. Ten pat, buvusiame pašto pastate, pristatytas ir autorės filmas tuo pačiu pavadinimu apie Žardės rajono gyventojus.
Paroda veiks iki lapkričio 11 dienos.