2025 11 28 – 12 28  Dailės galerijoje (Respublikos g. 3)

Atidarymas lapkričio 28 d. 16 val.

Tarptautinės rezidencijos „Sugrįžkim prie lino“ iniciatorė ir parodos kuratorė, menininkė, parodos dalyvė Silvija Juozelskytė – lino gyvenimo atgaivinimo profesionaliojoje tekstilėje entuziastė, jau keletą metų aistringai ieškanti būdų, kaip sugrąžinti liną į gyvenimą. Ji kartu su rezidencijos dalyvėmis Monta Beca (Latvija), Mari Triin-Kirs (Estija), Karolina Kunčinaite, Kristina Šoriene, Rūta Naujalyte (Lietuva) beveik dešimt dienų kūrė viename gražiausių Aukštaitijos regionų, Ignalinos apylinkėse, Meironyse – krašte, garsėjančiame gamta ir vietos dvasia. Kūrybinė lokacija inspiravo menininkes šiuolaikiškai apmąstyti praeitą ir esamą lino gyvenimą.

Rezidencijos metu atsiradusiuose kūriniuose lino transformacijos, praeitis, dabartis ir ateitis yra kvestionuojamos ir persvarstomos iš naujo, o konceptualus požiūris ne prieštarauja senajai lino tradicijai, bet atvirkščiai – ją tęsia ir papildo.

Parodoje eksponuojami kūriniai atspindi prigimtinę transformatyvią lino būtį nuo žaliavos iki objekto, jo prisikėlimą ir daugiasluoksnes sąsajas su praeitimi. Faktūros, ornamentika, reljefai, konceptualios transformacijos yra svarbus šių kūrinių dėmuo. Tačiau taip pat – tai žvilgsnis į liną per technologinius procesus, tokius kaip audimas tradicinėmis staklėmis, mezgimas iš lino siūlų, rankų darbo popieriaus iš lino gamyba.

Tvarumo akcentai parodoje atsiskleidžia per kūrybiškus tekstilės objekto tobulinimo, taisymo ar lino žaliavos perkūrimo ar rūbo, audinio, daikto detalės atkūrimo procesus.

Ant senelių naudotų lininių rankšluosčių „nutupia“ rezidencijos ir parodos dalyvės Rūtos Naujalytės paukštis – vienas seniausių archetipinių simbolių, aplinkos švaros indikatorius, ekosistemos dalyvis. Megztame iš lino siūlų menininkės kūrinyje jis tampa intymiu mediatoriumi tarp skirtingų kartų. Dar prieš kelis dešimtmečius lino tekstilė buvo natūrali gyvenimo dalis, o R. Naujalytės kūrinys – naujas tekstilės transformacijų etapas.

K. Kunčinaitės darbe varnalėšų sėklos archetipinėmis formomis ar ornamentais išdėstomos sudėliojant nuskintų augalų rutulėlius ant languoto audinio paviršiaus. Tokiu būdu siekiama skirtingos prigimties medžiagų ir laiko dermės, kartu atskleidžiant tam tikrą, kaip loto žaidime, momentinę autorės būseną.

Latvijoje ir Estijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, prieš beveik du dešimtmečius išnyko linus auginę ūkiai, o pluoštinė linininkystė beveik užmiršta. Todėl sugrįžimas prie lino taip pat aktualus ir šių šalių menininkėms. Rezidencijos dalyvės Mari Triin-Kirs plokščiame objekte linas virsta kietais ir standžiais paveikslais, minimalistiškai reflektuojančiais vandens ar saulės atspindžius, natūralioje Meironių aplinkoje patirtą būties ir gamtos vienovę. Juose atpažįstamas ir šiaurės peizažo atšiaurumas. Menininkė Monta Beca miniatiūrose atranda balansą tarp seno ir naujo, panaudodama nesuverpto lino pluoštą ir suausdama liną.

Tekstilės rezidencijos kuratorė Silvija Juozelskytė tęsė dar prieš keletą metų kitoje rezidencijoje pradėtus eksperimentus gamindama rankų darbo lininį popierių. Menininkei įdomus ne tik daug kūrybinių galimybių suteikiantis lininis siūlas, bet ir senas lino pluoštas – pakulos. Gamybos procese gimė platesni, siauresni, tankesni ar retesni popieriaus „lopai“, kurie parodoje virto vientisu glaudžiu plokščiu objektu.

Kristina Šorienė kurdama popierių pirmą kartą eksperimentavo su linu, atrasdama įvairias jo savybes ir atspalvius. Jos kūriniuose suskamba gyvas lininio popieriaus paviršius.

Visi parodos kūriniai sukurti naudojant natūralias medžiagas, o jų integravimo procesas pasižymėjo lėtumu ir atsakomybe. Čia eksponuojami darbai atsirado pamažu – pirmiausia vyko lėtas ir meditatyvus augalų rinkimo, spalvų išgavimo iš jų ir lininio pluošto dažymo, siuvinėjimo ar net mezgimo procesas.

Svarbus ir nematomas parodoje tarptautinės Tekstilės rezidencijos aspektas –kūryba bendrijoje, tekstilinė seserystė, t. y. veiksmai, perduodantys patirtį, bendravimas vienumoje ir kartu atrandant gyvybingas Meironių vietas. O taip pat ir įtraukiant vietos bendruomenę į edukacines veiklas Palūšės regatos ir kitų mažų bei didelių atradimų metu.

Kūriniai praplečia mūsų suvokimą apie liną ir atskleidžia jo nuolatinį tapsmą, kviečia sujungti praeitį ir dabartį, seną ir naują.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė.