2025 07 17 – 10 05

Atidarymas liepos 17 d. 17.45 val.

XX a. dešimtasis dešimtmetis keramikos pasaulyje buvo didelių permainų laikotarpis. Viso pasaulio menininkai iš naujo įvertino molio ir keramikos vietą šiuolaikiniame mene, o pati medžiaga išgyveno renesansą. Buvo puoselėjamos tradicinės keramikos technikos ir naujai atrandamos medžiagos panaudojimo galimybės konceptualiame mene. Šiame dešimtmetyje keramika tapo daugelio autorių naudojama meninės raiškos priemone, peržengusi savo istorines sąsajas su taikomąja ir dekoratyvine daile. Ši transformacija niekur kitur nebuvo tokia ryški kaip Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kur 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai prasidėjo kultūrinis atgimimas, padaręs didžiulę įtaką menui ir keramikos raidai.

Keramikai atsikratė savo  amatininkiškų šaknų, priklausomybės nuo indo formos ir ėmėsi lipdyti skulptūras bei kurti konceptualius kūrinius. Nors įprastos indų formos išliko, jos vis dažniau buvo suprantamos kaip vizualios metaforos, o ne utilitarūs objektai. Molis tapo priemone, kurią naudodami menininkai galėjo pasakoti istorijas, kurti abstrakcijas ar politines karikatūras.

Išaugo susidomėjimas alternatyviomis degimo technikomis: raku, sodos ir duobės degimais. Procesais, kurie pabrėžė spontanišką veiksmą, organinę medžiagos tekstūrą ir natūralią estetiką. Menininkai tyrinėjo šių metodų teikiamą nenuspėjamą rezultatą kaip priešpriešą anksčiau vertintam studijinės keramikos tikslumui. Augantis pasaulinių meno tradicijų ir istorijos suvokimas skatino formų ir technikų hibridizaciją, o keramikai pasidavė įvairioms kultūrinėms įtakoms, kurios atspindėjo  postmodernų pasaulį.

Konceptualų posūkį keramikoje dar labiau sustiprino didėjantis institucinis pripažinimas. Muziejai ir galerijos, anksčiau daugiausia dėmesio skyrę tapybai, skulptūrai ir fotografijai, ėmė eksponuoti keramikos darbus šiuolaikinio meno kontekste. Šių pasaulinių tendencijų fone Baltijos šalys išgyveno savitą meninę transformaciją. Lietuvos menininkai, išsivadavę iš ideologinių sovietų valdžios suvaržymų, atsidūrė prie naujos eros slenksčio. Keramikams dešimtasis dešimtmetis reiškė ir išsilaisvinimą, ir atsigręžimą į tarptautinius meninius judėjimus, vietines kultūros tradicijas ir savo kūrybinės autonomijos įtvirtinimą.

Sovietmečio keramika Lietuvoje apsiribojo dekoratyvine ir taikomąja daile, kurią gamino valstybiniai „Dailės“ kombinatai, izoliuoti nuo pasaulinių meno tendencijų. Vienas svarbiausių XX a. 9-ojo dešimtmečio pokyčių Lietuvos keramikoje buvo atsinaujinusi nacionalinio identiteto problematika.

Menininkai ėmė remtis ikisovietinėmis liaudies tradicijomis, mitologija ir vietinėmis medžiagomis, siekdami atkurti kultūrinę atmintį ir išreikšti vietos pojūtį. Molis tapo priemone, per kurią buvo tyrinėjama istorija ir tapatybė, dažnai pasitelkiant simbolines formas ir žemiškas tekstūras, kurios perteikė ir atsparumą, ir atsinaujinimą.

Kartu su šiuo kultūriniu atgaivinimu įvyko stiprus posūkis link skulptūrinės ir instaliacinės praktikos. Keramikos kūriniai tapo ne naudingi, o keliantys mintis ir emocijas. Dažnos buvo pereinamojo laikotarpio, atminties ir egzistencijos trapumo temos, o moliui būdingas pažeidžiamumas tapo tinkama kintančios visuomenės metafora.

Klestėjo eksperimentai su medžiagomis, menininkai naudojo šiurkščius paviršius, neglazūruotą apdailą ir rastus daiktus – technikas, kurios įkūnijo pasipriešinimą sovietmečio gamybos estetikai.

Institucijos atliko svarbų vaidmenį šiame renesanse. Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas tapo naujų keramikų kartų inkubatoriumi. Darbas čia skatino eksperimentus, palengvino tarptautinius mainus ir rėmė mažų studijų ir menininkų kolektyvų kūrimąsi. Dalyvavimas tarptautinėse rezidencijose, simpoziumuose ir parodose padėjo Baltijos šalių keramikams įsilieti į pasaulinį šiuolaikinės keramikos kontekstą.

Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų ištakos – 1983 m. Panevėžio stiklo fabrike įvykęs lietuvių keramikų seminaras. Vienas jų iniciatorių, Alvydas Pakarklis, kūrybiškai įvertino čia esančias, unikalias, šamoto keramikos galimybes. Fabriko krosnies ypatybės – itin aukšta degimo temperatūra ir milžiniškas tūris leido kurti stambias lauko keramikos kompozicijas, dauguma kurių eksponuojama galerijos kieme. 1990 m. renginį organizuoti ėmėsi miesto Dailės galerija, bendradarbiaudama su Stiklo fabriku, o nuo 2006 metų – su keramikos įmone „Midenė“. Nuo 1990 iki 2016 metų simpoziumams vadovavo Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.

Parodoje neįmanoma atspindėti visos simpoziumų istorijos, tad pasirinkta peržvelgti jo pradžią. Iš gausių Panevėžio miesto dailės galerijos fondų pasirinkta 11 autorių: Daniela Chinellato (Italija), Philip Cornelius (JAV), Ona Grigaitė (Lietuva), Makoto Hatori (Japonija), Kersti Laanmaa (Estija), Mel Mars (Jungtinė Karalystė), Dainis Pundurs (Latvija), Giancarlo Scapin (Italija), Mitsuo Shoji (Australija), Egidijus Šimatonis (Lietuva) ir Rimas VisGirda (JAV). Kiekvienas jų savaip perteikia tai, kuo pasižymi dešimtasis dešimtmetis: ribų tarp formos ir funkcijos paieška, amato tradicijos ir naujovių įvertinimas iš naujo, vietinio identiteto deklaravimas ir pasaulinio dialogo pradžia. Kviečiu pažvelgti į keramiką kaip visuomenės galimybių ir transformacijos atspindį. Parodoje pristatomi autoriai ėmėsi molio ne tam, kad gamintų daiktus, bet kad pasakotų istorijas, mestų iššūkį konvencijoms ir kurtų naują meninę kalbą.

Dr. Rokas Dovydėnas