2026 08 06 – 2026 09 06 (Dailės galerija, Respublikos g. 3)
Parodos atidarymas ir paskaita apie dubenėtuosius akmenis 2026 08 06, 18 val.
„Man įdomu parodyti istoriją“, –
sako dailininkas Eugenijus Marcinkevičius, Panevėžio miesto dailės galerijoje pristatantis parodą „D.U.B.U.O“.
Bene paslaptingiausiu panevėžiečiu dailininku prieš gerą dešimtmetį tituluotas kūrėjas anuomet galerijoje ir kitose erdvėse savo sugrįžimą į kūrybą pažymėjo tapybos darbų paroda. Vėliau buvo galima pamatyti ne tik abstrakcijų, bet ir paveiksluose sukomponuotų eilėraščių, taip pat gamtoje randamų medžiagų – medžio ir akmenų – virtusių (keiksma)žodžiais. Viename interviu dailininkas yra prasitaręs, kad tapyba tėra pomėgis, o tikroji meilė – akmenys.
Susipažinus su šia priešistore, nebeturėtų stebinti dabartinės parodos medžiaga ir tema – akmuo ir dubuo.
Autorius sako, kad atspirties tašku tapo du dubenėti akmenys: vieną surado pats, kitą kadaise įsigijo. Menininką sužavėjo jų forma – būtent ji tapo esminiu kūrybos impulsu. Vis dėlto galutinis kūrinio vaizdas dažnai būna gerokai nutolęs nuo pirminės dubenėtojo akmens paskirties: kartais iš jos lieka tik detalės ar pavieniai elementai, pažymi autorius.
Pats apvažiavęs ir apžiūrėjęs nemažai dubenėtųjų akmenų visoje Lietuvoje, E. Marcinkevičius sako, kad jie yra neabejotini senosios religijos ir istorijos reliktai, ikikrikščioniškosios Lietuvos tradicijos artefaktai, keliantys klausimų, skatinantys apmąstymus ir įkvepiantys kūrybai.
„Kai kuriuose kūriniuose matyti mano mėginimas parodyti tą santykį, istorijų susitikimą: dubenėtasis akmuo su dangteliu, kryžiaus forma, dubuo dubenyje“, – sufleruoja autorius į ką atkreipti dėmesį, žvalgantis po parodą.
Ir pabrėžia, jog jokiu būdu nenorėjo tiesiog atkartoti šių formų. Menininkas tikisi, kad žiūrovai pajus, kas tapo kūrybos įkvėpimo šaltiniu, ir įvertins bandymą perteikti jų mastelį bei dydį. O detalės jau yra interpretuotos savaip.
Dailininkui ypač svarbu parodyti, koks akmuo iš tiesų yra veikiamas laiko ir įvairių gamtos veiksnių – šalčio, saulės, lietaus. „Labai norėjosi palikti kuo daugiau natūralumo“, – apie savo kūrinius sako autorius. – „Rodos, matai tik pilką „balvoną“ gulintį laukuose. Tačiau perpjovus ir nupoliravus jo paviršių atsiskleidžia tokia spalvų ir raštų įvairovė, kad ji išties nustebina.“
Akmuo dengiamas laiko patinos tarsi praranda spalvą, tačiau Eugenijus kūriniuose akmenį pateikia taip, kad žiūrovas galėtų pamatyti ir tai, koks akmuo yra natūralus, ir jo spalvas, faktūras, kurios išryškėja prisilietus įrankiais ir priemonėmis.
Istorikų ir archeologų tyrinėjami bei aprašomi dubenėtieji akmenys, priskiriami apeiginių akmenų grupei, dažniausiai randami senųjų šventviečių teritorijose. Paprastai jie yra įspūdingų dydžių ir formų. Jų masto kuriamą įspūdį patiriame ir šioje parodoje.
Tačiau esama ir mažesnių akmenų. Pavyzdžiui, tokių, kurie kadaise buvo Panevėžio gatvių grindinio – bruko – dalis. „Norėjau parodyti, kad akmuo ir jo „gyvenimas“, palyginti su žmogaus amžiumi, yra beveik amžinas“, – sako menininkas. – „Nors akmuo taip pat kinta, trupa, byra, šiuos grindinio akmenis tarsi prikeliu naujam etapui. Vienam tikslui jau atitarnavę, žmonių padų numinti, arklių kanopų nutrypti ir sunkvežimių nuvažinėti, į parodų salę jie atkeliauja kaip meno kūriniai, pasakojantys savo istoriją.“
„Tarsi būtų akmenyje iškalta“, – kartais tarstelime mintyse ar garsiai, tikėdamiesi ko nors nekintančio, amžino ar bent pastovaus šiame lengvai ištrinamų ir pakeičiamų medžiagų bei paviršių pasaulyje. Norisi tikėti, kad taip ir bus. Kažkas iš tiesų liks ilgiau už mus – kaip jaukiai skambantis dvibalsis uo: asmuo, mėnuo, vanduo, akmuo, dubuo…
Dailės galerijos direktorė, menotyrininkė Jovita Nalevaikienė
