PRISTATOME 25-OJO PANEVĖŽIO TARPTAUTINIO KERAMIKOS SIMPOZIUMO DALYVIUS
Nataliia Antypina (Ukraina)
„Dėl karo, kasdienių rūpesčių, baimės ir nuolatinio streso buvau priversta prislopinti pojūčius vien tam, kad išlikčiau blaivaus proto. Pavojų beveik nebejaučiu — prisitaikiau tam, kad galėčiau išgyventi. Ir vis dėlto mano poreikis jausti ir reikšti emocijas prasiveržia per keramikos praktiką.
Per meną leidžiu sau atsiverti, jausti ir gyti. Man kūryba — tai būdas iš tikrųjų patirti gyvenimą.“
Per keramiką Nataliia tyrinėja, kaip karas formuoja emocijas, tapatybę ir žmogiškuosius ryšius. Jos kūryba atspindi asmenines ir kolektyvines traumas, padeda geriau suprasti pasaulį ir save pačius.
„Man keramika — tai būdas jausti ir suvokti gyvenimą.“
Aivars Baranovskis (Latvija)
Pasak Aivaro Baranovskio, kūrybiškumas gali atsiskleisti bet kur – nuo paprasto stalo padengimo virtuvėje iki sąmoningo meno kūrinio sukūrimo. Vienintelio tikro meno nėra – yra tik nuolatinis vidinis poreikis kurti, kuris laikui bėgant gali išaugti į profesionalią veiklą.
„Viena vertus, norisi, kad tavo darbas atlieptų aplinką, įsilietų į platesnį meno lauką, skatintų refleksiją ir turėtų prasmę. Kita vertus, egzistuoja giliai asmeniškas poreikis kurti – poreikis daryti, matyti, kaip viskas susijungia į visumą, kai pernelyg negalvoji, o tiesiog pasileidi paskui impulsą.
Galiausiai lieki su savo darbu. Jis yra toks, koks yra. Gali jį mėgti ar nekęsti, bet pasitenkinimo jausmas jau yra.“
Eglė Einikytė-Narkevičienė ( Lietuva)
Menininkės žvilgsnis nukreiptas į žmogų bei jį supančią aplinką. Jai svarbu atskleisti sudėtingą žmogaus dvasinį santykį, veikiamą aplinkos, iš to kylantį egocentriškumą, įsiamžinimo poreikį, puikybę bei nepaliaujamą troškimą susigrąžinti vidinę struktūrizuotą tvarką, ramybę.
Eglei svarbus ne konkretus asmuo, bet universalios žmonių problemos. Todėl menininkė renkasi abstrahuotas formas, kupinas įvairių metaforų, simbolių.
„Visada į žmogaus formą pažiūriu kitu kampu, ieškau naujų formų, linijų, spalvų, bei technologinių sprendimų. Kūrybos procese pradėjus darbą dažnai gimsta kiti darbai, pastarojo darbo variacijos ar naujos idėjos, kurios puikiai sugula į bendrą kompoziciją.“
Mette Maya Gregersen (Danija)
Menininkę įkvepia paslaptingos ir transformuojančios molio savybės – tai medžiaga, kuri subtiliai atspindi tiek išorinį, tiek vidinį mūsų pasaulį.
Jos kūrybinė praktika tiria medžiagų prigimtį ir jų gebėjimą pasakoti pokyčių istorijas. „Aš gilinuosi į molio tekstūras ir sudedamąsias dalis, tyrinėju, kaip šie elementai gali tekėti, skilti, lydytis ir keistis kūrimo proceso metu.“
Mette kiekvieną skulptūrą laiko kelione, kurioje susilieja takumas ir kietumas, o tapatybė gimsta iš natūralių medžiagų ir formų sąveikos.
Malwina Kowalewska (Lenkija)
Menininkė įkvėpimo semiasi iš reiškinių, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi, pavyzdžiui, apleisti pastatai, palikti daiktai ar statybų elementai. Ją domina struktūros, paženklintos žmogaus buvimo pėdsakais, medžiagos irimo procesai, buvusių laivų statyklų erdvės, kompozicijos, sukurtos suirusios stogo santvaros arba atsitiktinai išmėtytų šiukšlių, susimaišiusių su griuvėsiais.
„Sutikti reiškiniai tampa atspirties tašku mano apmąstymams apie žmonijos būklę ir jos poveikį supančiai erdvei.“
Elena Laurinavičiūtė (Lietuva)
Elena yra tarpdisciplininė menininkė, jungianti garsą ir keramiką į eksperimentines instaliacijas bei performansus. Kūryboje siekia tirti materialumo ir neapčiuopiamumo santykį bei gamtos stichijų, tokių kaip vėjas ar vanduo, panaudojimą akustiniais tikslais. Savo garso skulptūromis siekia išryškinti nematomus procesus erdvėje.
„Mano meninė praktika kviečia ne tik matyti, bet ir girdėti skulptūrą, įsiklausyti į medžiagos vibracijas ir jos skleidžiamas istorijas.“
Manuel Seita (Portugalija)
Kiekvienas simpoziumas pasižymi unikaliomis sąlygomis – tikslais, medžiagomis, technine pagalba ir kultūriniu kontekstu – kurios natūraliai formuoja menininko kūrybinį požiūrį. Užuot kartojęs ankstesnius darbus, Manuel Seita siekia reaguoti į kiekvienos vietos dvasią, išnaudoti galimybes tyrinėti naujas formas, technikas ir konceptualias kryptis didelio formato keramikos kūriniuose.
Dėl ribotų jo studijos galimybių, dalyvavimas simpoziume leidžia menininkui dirbti didesniu masteliu ir eksperimentuoti su aukštos temperatūros degimu. Tai nuolatinė asmeninės raiškos ir meninės kalbos paieška, kelianti iššūkius tiek kūrėjui, tiek žiūrovui.
Menininkas vertina užsimezgusias draugystes, įgytas žinias ir ilgalaikį meninį palikimą – molyje paliktus liudijimus, tampančius simpoziumo kolektyvinės atminties dalimi.
Elina Titane (Latvija)
Elinai Titanei menas nėra idėja ar koncepcija – tai išraiška. Įkvėpimo išraiška per medžiagą.
„Aš nesiekiu aiškiai pasakyti, o noriu atrasti – vaizdų pasaulį, atradimo ir kūrybos džiaugsmą.“
Pirštų ir plastiškos medžiagos sąveika yra tarsi stebuklas bei magija vienu metu – kūrybos procesas yra paslaptis, teikianti begalę galimybių kurti ir keisti. Paralelės tarp medžiagos, išraiškos, intuityvaus suvokimo ir proto įžvalgų suteikia džiaugsmo, entuziazmo ir motyvacijos kūrybai.
Simpoziumo organizatorius – Panevėžio miesto dailės galerija
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė
Rėmėjai: „Kalnapilis“, „Midenė“
Partneriai: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Dailininkų sąjungos galerija, Kauno kolegija ir Pelėdų kalno galerija, Naujamiesčio kultūros centras-dailės galerija
Renginio draugai: viešbutis „Romantic“, restoranėlis „Bisas“
