2025 05 14 – 06 15 Dailės galerijoje (Respublikos g. 3)

Atidarymas gegužės 14 d. 17 val.

Inkarnacijų trajektorijos – tarp naratyvų ir jausmų

Paroda „Inkarnacijų trajektorijos“ – skirta fotomenininko Valentino Pečinino 66-ajam gimtadieniui paminėti.
V. Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“ verčia susimąstyti apie tai, kad fotografija vis dar yra viena iš daugelio šiandien aktualių pasakojančių ir pasaulį dokumentuojančių
medijų.

Naratyvinė fotografijos anatomija

Fotografijų paroda sudaryta iš atskirų dalių. Viena jų skirta Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Šie kūriniai kaip tik ir kvestionuoja fotografijos naratyvinę
anatomiją. Nuotraukų herojai yra parodos autoriaus amžininkai.  V. Pečininas prisimena, kad 2020–2021 metais vyko jau minėto teatro renovacija. Anuomet pastato aplinka ir provokavo, ir reikalavo sukurti kažkokį neįtikėtiną fotografinį pasakojimą, kuriame būtų taikliai įamžinti pokyčiai. Nuotraukose veikia išankstiniai nusistatymai, migruoja žmonių jausmai bei kultūrinės tapatybės. Net V. Pečinino fotografijos tampa bendriniais simboliais. Visas V. Pečinino konstruojamas pasakojimas telpa tik į vieną kadrą. Jis mums gali atrodyti pernelyg paprastas, bet tik tol, kol į jį neatsakingai ir lengvabūdiškai „užmetame akį“. Kiek įmanoma atidžiau apžiūrinėdami nuotraukų detales ir aiškindamiesi jų santykį su įamžintais aktoriais, pradedame suvokti, kad atvaizde – ištisa istorija, net kelis sluoksnius talpinanti filosofinė knyga. V. Pečinino fotografijose kuriami naratyvai padeda įamžintiems asmenims vaizdingai atskleisti savo intymius, giluminius pasaulius, o gal net juos suvaidinti – juolab tai aktualu žinant apie fotografuojamųjų profesijas. Nuotraukų subjektai parodo, kad patiria gyvenimą su visais jo atspalviais: nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo lengvumo iki skausmo. Žvelgiant į V. Pečinino užfiksuotus aktorių veidus, pozas, kūno ir aplinkos santykį
atrodo, kad atvaizdai geba atskleisti tikrąją teatro tikrovės dimensiją, o fotografinis naratyvas suponuoja intelektualinę jos konstrukciją.

Antropologo žvilgsnis į kitą

Visiškai dokumentinę prieigą demonstruoja V. Pečinino nuotraukos, kuriose užfiksuota budistų vienuolyno tikrovė.. Nuotraukos atspindi santykį, kuriame kitas laukia, kol kažkas priims sprendimus, arba sprendimai bus priimti sinchroniškai. Žvelgdami į šias nuotraukas prisitaikome kito atvaizdą sau – per nuotrauką ieškome panašumų su savimi bei tokiu būdu steigiame savojo vaizdo ir kito atvaizdo lygybę. Budistų vienuolyno atvaizdai leidžia svarstyti apie ištakas – nuotraukos atsiradimo pretekstą. Vadinasi, fotografuoti – tai lyg atlikti tam tikrą vizualinį tyrimą. Fotomenininkas V. Pečininas tampa fotografu-antropologu, kuriam atskleidžiama vienuolyno kasdienybę saugojanti širma ir leidžiama regėti už jos esantį gyvenimą. Taigi V. Pečininas yra tyrėjas, sąmoningai kuriantis vizualumu pagrįstą žinojimą ir autentišką santykį su pačia religine bendruomene, o V. Pečinino fotografijos vertė – tai kultūrinis įrašas, formuojantis kolektyvinę atmintį.

Kito žvilgsnio fenomenologija

Apžvelgus V. Pečinino sukurtus portretus norisi kvestionuoti žvilgsnio fenomeną. Čia net nėra svarbu, ar fotografijoje įamžinti aktoriai, ar Tėvas Stanislovas, ar budistų vienuolyno gyventojai. Kai nuotraukos verčia galvoti apie kito žvilgsnį, tuomet iš karto kvestionuojama kito ir savo/mano distancija. V. Pečinino portretai akcentuoja ne socialinį statusą ar santykį, bet egzistencinę būseną, įgalinančią žiūrovą susitikti su kito buvimu ir per kitą pažinti net save patį.

Fotografinis haiku

Dėmesį patraukia V. Pečinino peizažinės nuotraukos. Jos labiau primena ne nuo realybės atskilusius atvaizdus, bet abstraktų, kaligrafinį piešinį. Baltame fone, lyg begalybėje, išnyrantys minimalistiniai kalnų peizažo reljefai asocijuojasi su japonišku haiku eilėraščiu. Fotografo pasirinkta strategija – tai ne tik tikslinis erdvės išskyrimas, bet ir tuo pačiu metu vykstantis jos skaidymas į žvilgsnį suvedžiojančius, tarytum smalsumą skatinančius, kompozicijai labai aktualius elementus. Kuo ilgiau apžiūrinėjami abstraktūs V. Pečinino foto atvaizdai, tuo labiau atrodo, kad užfiksuoti vaizdai nėra visiškai tikri. Jie labiau atrodo lyg iškylantys miražai, kažkada egzistavusios tikrovės tirpstantys rudimentai. Raštiški ženklai – tai tik vizualios užuominos apie realybės objektuose užkoduotą prigimtinį potencialą tapti abstrakcija.

Vietoj išvadų

Reziumuojant šią V. Pečinino parodos apžvalgą galima konstatuoti, kad nuotraukų atsiradimas yra nulemtas ne tik vidinės intuicijos, bet ir nuoširdaus noro pažinti pasaulį, jį išardyti į segmentus, suvokti jo (pasaulio) mechaninę konstrukciją, veikimo dėsnius. Per siekį pažinti tikrovę menininkas taip pat (galbūt net nesąmoningai) klausia mūsų apie tai, kas yra pati fotografija kaip dokumentas, kaip nuotaikos ir patirties registras sinchronizuojasi su vidinių išgyvenimų visuma; kaip viskas sumaniai ir subtiliai nugula vaizdingame žemėlapyje.

Prof. dr. Remigijus Venckus
Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

 

Valentinas Pečininas gimė 1959 m. Panevėžyje. Sporto mokytojas-treneris. 1980 m. baigė Lietuvos Valstybinio kūno kultūros instituto pedagoginį fakultetą (dabar Lietuvos sporto universitetas). Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1999 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m., Lietuvos žurnalistų sąjungos narys nuo 2008 m., Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos narys nuo 2017 m. Surengė 26 personalines parodas Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1998 iki 2025 m. 57 grupinių parodų dalyvis. Konkursuose „Lietuvos spaudos fotografija“ keturis kartus „Auksinio kadro“ laimėtojas (2005, 2007, 2012, 2014). Panevėžio m. savivaldybės kultūros ir meno stipendijos 2016m., 2019 m.
Už pilietines iniciatyvas skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje bei Lietuvoje 2018 metais išrinktas „Metų panevėžiečiu“. 2007 metais išleido fotografijų albumą „Prasiveržimas“.