2022 09 10 – 10 08

Juozo Lebdnyko kūrybos pradžia (1972 m. baigė skulptūros studijas Valstybiniame dailės institute – dabar Vilniaus dailės akademija) sutapo su tuomet Lietuvoje besiformuojančiu meninio atsinaujinimo sąjūdžiu. Jis priklauso tai Lietuvos skulptorių kartai, kuri XX a. aštuntajame dešimtmetyje nuo socrealizmo diegtų temų ir plastinės raiškos standartų pasuko individualių ieškojimų link. Siekis meninėmis priemonėmis atskleisti individualumą lėmė visą gyvenimą vykstančius nepaliaujamus ieškojimus: nuo ekspresyvaus stilizuoto figūratyvo (reljefai, mažoji plastika), konstruktyvios abstrakcijos (dekoratyvinė skulptūra, objektai) iki biomorfinių formų (keraminės skulptūros); nuo kamerinės plastikos iki kūrinių viešosiose erdvėse.

Jau kūrybos pradžioje išryškėjo esminės, glaudžiai susijusios Lebednyko kūrybos dimensijos: kūniškumas ir gamtos formų transformacija, santykis tarp masių, formos ir medžiagos. Susiformavo ir skulptoriaus kūryboje dominuojantys motyvai, kuriuose užkoduota dviejų darniai sąveikaujančių visatos pradų – vyriškojo ir moteriškojo dermė, gamtos ir žmogaus vienis. Gamta Lebednykui – nekvestionuojama konstanta, prigimtinė duotybė. Dailininkas ne kartą yra sakęs: „Esu gamtos vaikas“. Tačiau natūros jis nekopijuoja, o pagarbiai stebi ir tveria savo vizijų pasaulį, suteikdamas gamtos formoms naujus pavidalus. Gamtoje randa ne tik įkvėpimo šaltinį, bet ir atgaivą sielai, ramybę.

Skulptoriui pavaldi bronza ir akmuo, medis ir žalvaris, keraminė masė. Tačiau jis nėra „prisirišęs“ prie vienos ar kitos medžiagos, o nuolat improvizuoja: kai nusibosta minkyti molį, imasi akmens ar grįžta prie bronzos. Arba priešingai – ieško provokacinių sprendimų, tarsi paneigiančių fizines medžiagos savybes. Ir vis dėlto, idėjai įgyvendinti medžiagas renkasi tikslingai: pavyzdžiui, glotnų brozos paviršiaus spindesį, kuris atliepė juslinį kūrinio charakterį moterų torsuose, floros ir faunos vaizdiniuose praturtina įvairios negludintos šio metalo faktūros ir atspalviai. Su akmeniu Lebednykas „išdarinėja“ neįmanomus dalykus: marmuro plokšteles lyg uogas veria ant smilgos, arba išradingai derindamas marmurą su granitu, kuria savotiškas spalvų dėliones. Ir čia pat konstruoja kompaktišką geometrinę formą, kurią išdidinus (pakeitus mastelį), galėtų tapti monumentalia skulptūra viešojoje erdvėje. Lebednyko sukurtose dekoratyvinės akmens masės kūriniuose profesionaliai dera ir keramikos specifika, ir skulptūrinis formos suvokimas. Jo keraminės formos tarsi auginamos iš vidaus, išsaugant tvirtą kompoziciją, kompaktiškus tūrius, išraiškingus siluetus bei harmoningą santykį su erdve.

Greta bronzos liejinių, akmens formų ir keraminių kompozicijų parodoje pristatomos J. Lebednyko pastelės bei piešiniai. Poreikis imtis pieštuko, pastelių ar spalvotų kreidelių skulptoriaus kūryboje gyvuoja visą laiką paraleliai skulptūrai. Antra vertus, tai nėra parengiamieji eskizai būsimiems kūriniams tradicine prasme. Lebednyko pastelės – atskira savaranki kūrybos dalis. Čia dailininkas įgyvendina savo potraukį spalvoms. Piešiniuose, nevaržomas medžiaginių (bronzos, akmens etc.) technologinių rėmų, dailininkas besąlygiškai atsiduoda vizijoms. Savo pasaulį jis konstruoja laisvai, pasikliaudaumas neblėstančia fantazija ir intriguojančiai atveria vis naujus savo meninės prigimties klodus.

Dr. Danutė Zovienė

Apie autorių

Juozas Lebednykas gimė 1947 m. rugpjūčio 20 d. Dusmenų kaime (Trakų r.) 1966–1972 m. studijavo skulptūrą Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1973 m. gyvena ir kuria Panevėžyje. Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (LDS), 1989–1993 m. sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas. 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2007 m. pelnė Panevėžio dailės dienų nominaciją „Už kūrybos brandą“, 2017 m. apdovanotas Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliu, Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija, 2018 m. įvertintas LDS „Auksiniu ženkliuku“.

Nuo 1973 m. dalyvauja parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Turkijoje, Vokietijoje ir kt.), surengė 29 personalines parodas. Sukūrė vario reljefų, skulptūrų visuomeninių ir privačių pastatų interjerams, eksterjerams, mažosios plastikos bei skulptūrinės keramikos kompozicijų, objektų, pastelių.

Kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Panevėžio kraštotyros muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija, Trakų istorijos muziejus, Baltieji rūmai (Vašingtonas, JAV), Europos parlamentas (Briuselis, Belgija), Lietuvos ir užsienio privačios kolekcijos.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.