Monika Gedrimaitė „Indo estetika: nuo daikto iki meno“

2019 12 18 – 2020 02 01

Keramikės Monikos Gedrimaitės kūrybos ištaka – indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio sąsaja. Autorei rūpi daiktiškas indo pamatas ir išjaustos naujos indo panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuotas indo konceptas yra veikiamas dekonstrukcijos instrumentų, redukuojamas iki minimaliausios sąlygos, kol objektas atpažįstamas, arba narstoma, kol lieka tik pėdsakas, nenurodantis į nieką esminga.

Šią keramikos objektų ekspoziciją menininkė sukūrė 2016–2018 m., magistrantūros studijų metu, Vilniaus dailės akademijos keramikos katedroje, vadovaujant doc. meno lic. Daliai Laučkaitei-Jakimavičienei bei prof. Rytui Jakimavičiui. Ekspozicija yra paremta teoriniu tyrimu, kurio inspiracija tapo vyraujantis požiūris, jog indas-daiktas yra tik būtis savyje ir sau. Šis požiūris atvėrė ne tik kūrėjo tikslą įrodyti pasirinkto objekto ypatumus, tačiau ir pats indas-daiktas padiktavo tam tikrą estetinį suvokimą. Tyrimas nebuvo grindžiamas kokiomis nors ideologijomis, tradicijomis ar kitais kontekstais. Nors indas yra tai, ką būtų galima priskirti kaip vieną iš esminių keramiką apibrėžiančių terminų, iki šiol daiktišku požiūriu toks objektas nebuvo plačiai aptartas.

Žvilgsnis į jusliškai patiriamą daiktą, kuris ir sukelia tam tikrą nuostabą, yra nukreiptas tiek į kasdieninius, buitiškus objektus, tiek ir į meno kūrinius, todėl objekto nagrinėjimui pasitelktos dvi atskiros į objektą nukreiptos žiūros: doksinė ir teorinė. Doksinėje žiūroje dominuoja praktinis susitelkimas į daiktus ir orientacija į daikto suteikiamą naudą. Teorinėje žiūroje atsiskleidžia objektyvus individualizuotas požiūris į daiktą, čia dingsta visos praktinės naudos siekiamybės bei atsiveria nesuinteresuotas žvilgsnis. Gilesniam suvokimui indas-daiktas tapo savo paties funkcijos paieška.

Menininkė, pasitelkdama dekonstrukcijos analizės formą, kūriniais pirmiausia bando aiškintis atsiveriančių indo dalių semantiką, t. y. iš ko sudarytas indas-daiktas ir kokie sudarymo elementai nurodo jo funkciją. Indo lūžyje atsivėrusios kategorijos forma-siluetas, šukės pjūvis ir dugnas-kojelė suteikė daiktišką galimybę narstyti atsiskleidusias indo-daikto funkcijas. Visa tai buvo sudėta į daugybos lentelę, kurioje kiekviena indo kategorija yra veikiama vis kitos. Daugybos principas leido pažvelgti į indą plačiau, naudojantis to paties daiktiško indo aspektais ir atrasti nenumatytas indo galimybes.

Taip pat M. Gedrimaitė atskleidžia indo-daikto būvius, nebesilaikydama priežastinių kategorijų. Pasitelkdama techninius aspektus ieško naujų indo formų, kurios užpildydamos tuščius kitybės tarpus, kurtų kitą indo sąvoką. Kuriami daiktai bei jų kompozicijos tampa žodžio indas onomatopėjomis, reiškiančiomis nekalbinių garsų pamėgdžiojimą, konkrečiu atveju – indo garsus – raides, žodžio skiemenis ar sakinio dalis. Nuoseklios daiktiško indo paieškos atveria dar didesnį indo dalių arsenalą. Šias naujas indo kategorijas,  jų dalių semantiką bei indo kalbos formas autorė redukuoja į pasikartojančius elementus. Trys indo dalių skulptūros ir įkūnija dažniausiai pasikartojusių veiksmų rezultatą.

Šis tyrimas menininkei padėjo išsiaiškinti ir ne tik iš naujo pamatyti bei suprasti daiktiškas indo galimybes, bet ir įsigilinti į naujas indo pažinimo formas. Fizinė indo-daikto būtis čia yra prasmiška tiek, kiek yra tapati savarankiškai indo-daikto esmei.

2019-12-13T05:51:32+00:00
X