2023 05 17 – 06 17
N-14 Paroda rekomenduojama lankytojams nuo 14 metų. Raginame tėvelius ir globėjus susipažinti su paroda, nes čia pateiktas turinys gali būti netinkamas vaikams.
Autoriai: Yevhen Ravsky, Volodymyr Kostyrko, Pavlo Makov, Artem Volokitin
Pirmą kartą naujųjų senųjų meistrų fenomeną apibrėžė amerikiečių meno kritikas Donaldas Kuspitas. 2007 m. jis rašė: „Atėjo laikas sugrąžinti senuosius meistrus iš tremties – iš kapo – pripažįstant, kad jie vis dar moko mus meno ir jo prasmės. Laikas atrasti natūralų ryšį su tradiciniu menu […], nes senųjų meistrų menas yra tikra terra incognita, gili kasykla, kurios turtingi kūrybiniai ištekliai mums ilgai buvo uždaryti.“
Kuspito tyrimai suteikė galimybę naujai pažvelgti į menininkus ir juos susisteminti, siekiant sąlyginai stilistiškai suvienyti tuos, kurie savo kūrybiniame požiūryje ir būduose naudoja galingą klasikinės Europos dailės technikų, žanrų ir siužetų rinkinį. Tačiau menininkus, kuriuos priskiriame naujiesiems seniesiems meistrams, be meistriškumo, pirmiausia vienija temų aktualumas. Šiuolaikinis menas senųjų meistrų kalba yra netikėtas ir kontrastingas.
Neokaravadžistas Jevhenas Ravskis ir mistikas bei konceptualistas Volodymyras Kostyrko dirba Lvive. Charkivui atstovauja įtakingas grafikas ir instaliacijų autorius Pavlo Makovas ir figūratyvo tapytojas Artemas Volokitinas.
Šiame projekte pristatoma šių keturių menininkų – Ukrainos naujųjų senųjų meistrų atstovų – kūryba.
Kuratorius Pavlo Gudimovas, meno centras „Ya Gallery“
Nauja sena… „Viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena“. „Viskas teka, niekas nestovi. Negalima į tą pačią upę įbristi du kartus.“ Mes gerai žinome šiuos filosofinius teiginius, dažnai juos cituojame, nesusimąstydami, kad jie iš tiesų prieštarauja vienas kitam. Nėra prasmės ir net neįmanoma nustatyti, kuris iš jų yra „teisingas“, o kuris ne. Esame pasmerkti blaškytis tarp išmintingų citatų ir atsitiktinai eiti lydimi kelrodžių, kurie dažnai rodo priešingas kryptis. Kiekvienos kartos išmintingiausieji stengiasi kurti sąvokas ir struktūras, kad įneštų bent šiek tiek „aiškumo“ ir tvarkos į žmonijos kultūrinę raidą, ieško šios raidos dėsnių. Linijiškumą jau seniai pakeitė cikliškumas; sukurtas spiralinis raidos modelis irgi neveda į visuotinumą, o greta atsiranda kelių paralelių ar uždarų sistemų schemos. Nepavyksta rasti dėsnių. Egzistuoja tik dėsningumai.
Jei ne Johannas Winkelmannas (1717–1768) ir jo stilių teorija, meno istorija būtų išblaškyta menininkų biografijose ir atskiruose kūriniuose. Pradėta operuoti epochomis, kurios viena po kitos keitė kitą: antika, Bizantija, romanika, gotika, renesansas, barokas, klasicizmas… Tačiau seka buvo santykinė, ir jau XVII a. klasicizmas, užuot laukęs baroko pabaigos, lygiagrečiai vystėsi iš jo, o paskui atsirasdavo kiekviename vėlesniame amžiuje su priešdėliu „neo“ arba „pseudo“. Panašiai atsitiko ir su baroko bei bizantine tradicija.
XX amžius radikaliai pakeitė meną: pirmiausia juodo kvadrato pavidalu buvo nutrauktas bet koks vaizdo figūratyvumas ir objektyvumas, o galiausiai pereita prie instaliacijų ir naujųjų medijų. Dažai ir teptukai jau seniai turėjo išdžiūti, tačiau jais vis dar tapomi ir abstraktūs, ir realistiniai kūriniai. Graviūra vis dar raižoma, o skulptūra vis dar lipdoma. Žinoma, tų meistrų, kurie moka tai daryti. Lučianas Froidas prieš kelias savaites buvo abejingas Džozefui Boisui ar Iljai Kabakovui…
Tradicinių tapytojų ir skulptorių yra mažiau, bet jie neišnyko. Yra kelios jų „nemirtingumo“ priežastys. Iš prigimties jie yra konservatoriai. Technika, kūrinio meistriškumas – tai kategorijos, kurios tarp šių menininkų vertinamos ne mažiau nei idėjos naujumas ir originalumas. Artefakto medžiagiškumas, galimybė jį išsaugoti ir taip sutaupyti į jį investuotus pinigus – ne mažiau svarbūs kolekcininkams, meno rinkai ir patiems autoriams, kurie turi kaip nors išgyventi šiame pasaulyje. O tie iš jų, kurie, pasitelkę senąsias technologijas, į savo kūrinius įneša naujų idėjų, tampa aktualūs, žinomi ir brangūs.
Tokie meistrai Ukrainoje turi sovietinio meninio ugdymo pagrindus: respublikinė dailės mokykla Kyjive, dailės mokyklos ir institutai Kyjive, Charkive, Lvive ir Odesoje. Vakaruose kritiškas požiūris į akademinius mokymo metodus lėmė tai, kad tik nedaugelis ten baigusių meno įstaigas absolventų geba nupiešti anatomiškai taisyklingą žmogaus figūrą. Akademinis dailės mokymas SSRS su visais trūkumais socialistinio realizmo sąlygomis lavino akį ir ranką, mokė kurti kompoziciją. Tada dailininkai mokėsi patys: muziejuose, knygose, internete…
Šioje ekspozicijoje pristatomi keturi Naujieji Senieji meistrai, kurie, pasitelkę techninius įgūdžius, kuria naujas provokuojančias ir kartais paradoksalias prasmes.
Menotyrininkė Vita Susak, Lvivas, 2011