2022 09 07 – 10 08

 

Įsivaizduojamas miestas

Fotografija leidžia sukurti ypatingą fotografo, o tuo pačiu ir žiūrovo santykį su miestu. Viena vertus, ji skatina stebėti ir suteikia galimybę tiksliai fiksuoti urbanistinę aplinką ir toje aplinkoje vykstantį gyvenimą. Kita vertus, fotografas, klajodamas po miestą, įamžina ne tik matomos realybės fragmentus, bet ir savo patirtis, intuityviai kolekcionuoja asmeniniais išgyvenimais, prisiminimais ir ateities nuojautomis paženklintus vaizdus. Fotografo klajonių mieste nevaržo kasdienybės maršrutai ir racionalūs tikslai, jis lieka atviras atsitiktinumui ir jautrus nenuspėjamiems, keistiems, bet prasmingiems realybės fragmentų deriniams.

Tokiai miesto fotografijos krypčiai priklauso ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbai. Žvalgantis po Lietuvos miestus ir miestelius, autorei svarbios asmeninės įžvalgos, leidžiančios sujungti fotografijos dokumentiškumą ir subjektyvius pačios fotografės pajautimus išraiškingos formos atvaizduose. Ypač prasminga tai tampa, kai Marija Šileikaitė-Čičirkienė įamžina miesto, kuriame gyvena – Panevėžio – vaizdus. Ko gero, su šiuo miestu susijusios autorės patirtys ir prisiminimai lemia įspūdį, kad žvelgiama tarsi iš vidaus į išorę, jog tikrovė matoma tartum pro fotografės vidinio pasaulio langą, kuris keičia ir nuspalvina neretai pilką ir nuobodžią miesto aplinką. Tokio žvilgsnio vaizdine metafora galėtų būti fotografija, kurioje vaikas pro langą žiūri į monotonišką, iki pat horizonto besitęsiantį daugiabučių namų kvartalą.

Tačiau kitose fotografijose tas pats miestas jau neatrodo pilkas ir nuobodus. Kasdienybės rutina, nudėvėtos ir į praeitį grimztančios miesto detalės išlieka atpažįstamos, bet fotografijose atrodo kitaip, neįprastai. Šį atotrūkį nuo kasdieniško miesto matymo ir tuo pačiu – nuo įprastų potyrių jame Marija Šileikaitė-Čičirkienė sukuria įvairiais būdais. Vienus jų lemia gamtinės sąlygos, pavyzdžiui, miestą apgaubęs rūkas ar juodų gatvių ir balto sniego raštai. Kiti kūrybiniai sprendimai priklauso tik nuo fotografės žvilgsnio – gebėjimo matyti fragmentiškas, tačiau subalansuotas ir harmoningas, iš aplinkos išskirtų urbanistinių formų kompozicijas. Be to, Panevėžio fotografijose galima atpažinti ir vieną ryškiausių Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos bruožų – apgalvotą, sąmoningą spalvinių akcentų ar spalvų derinių panaudojimą.

Šie kūrybiniai sprendimai leidžia fotografei sukurti ne tik estetiškai išraiškingus vaizdus, bet ir asociacijas ar simbolius, kurie tikrovėje tėra nesusiję ir, atrodytų, beprasmiai miesto kasdienybės fragmentai. Pavyzdžiui, nuotraukoje su reklaminiu merginos atvaizdu ir dviratininku spalva susieja dvi skirtingas šiuolaikinio miesto plotmes: komercinės vizualiosios kultūros kuriamą tobulybės vaizdinį ir kasdienę realybę, kurioje dirbtinis siekiamybės vaizdinys gali pasirodyti apgaulingas ir klaidinantis. Panašiu būdu asociacijos gimsta ir fotografijose, kuriose sugretinama gamta ir miestas, kasdienės žmonių buities detalės ir monumentalūs industriniai statiniai, o migloje ištirpusį tiltą, visos fotografijų serijos kontekste, lengva suprasti kaip kelio į anapusinį pasaulį simbolį.

Lietuvos fotografijoje yra ir kitų panašiai miestą matančių autorių. Šiaulius kaip nuo kasdienybės atitolusią, gyvenimo ir mirties, atminties ir užmaršties simbolių paženklintą erdvę įamžino Aleksandras Ostašenkovas, nefasadinės Klaipėdos savitą grožį, dramatiškumą ir melancholiją perteikė Arvydo Stubros ir Viktoro Trublenkovo fotografijos. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbus, dėl juose išryškėjančio miesto nusidėvėjimo, atsiveriančios tuštumos, į egzistencines patirtis skatinančios atsigręžti kasdienybės monotonijos, netgi galima būtų sieti su 9-ajame dešimtmetyje Lietuvos fotografijoje įsitvirtinusia „nuobodulio estetika“. Taip pat galima įžvelgti autorės kūrybos sąsajų su šiuolaikine lietuvių fotografija, pavyzdžiui – Vytauto Pletkaus ciklu „Tuštėjimas“.

Vis dėlto, nepaisant visų palyginimų ir sąsajų su Lietuvos fotografijos kontekstu, Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbai yra individualūs ir saviti. Panevėžio fotografijose tai ypač akivaizdu. Jose išryškėja autorei būdingas estetinių eksperimentų ekspresyvumas, formos žaismingumas, atviresnė, nei kitų minėtų autorių, vaizdinė poezija, o kartais – ir akivaizdi melancholija. Kaip tai leidžia pamatyti Panevėžį žiūrovui? Konkretus miestas Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijose virsta apibendrintu miesto vaizdiniu, atsietu nuo aiškaus laiko ir apibrėžtos vietos. Mintyse užpildyti miesto tuštumą, suteikti gyvybės anonimiškiems jo gyventojų siluetams padeda subjektyvi autorės ir kiekvieno žiūrovo patirtis. Pakeistas nenatūralių spalvų, neretai stebimas iš aukštai, paskendęs dūmuose ir miglose, tikras miestas fotografijose tampa tartum iš vaikystės atklystančiu, lyg pro spalvoto stiklo vitražą pamatytu vaizdiniu, kuris, įstrigęs pasąmonėje, egzistuoja už linijinio laiko ribų ir iškyla mintyse vis kitokiu pavidalu bei kiekvienam iš mūsų įgyja vis kitokias prasmes: įsisąmonintas ar tik nujaučiamas, prisimenamas ar įsivaizduojamas.

 Tomas Pabedinskas