2021 10 13 – 11 20

Eugenijaus Marcinkevičiaus skulptūrinių objektų parodoje – primityvūs ginklai – keiksmažodžiai. Pasitelkdamas pačias paprasčiausias gamtoje randamas medžiagas – akmenį ir medį, menininkas it pirmykštis žmogus konstruoja įvairių dydžių ir formų vėzdus, kuokas, durklus ir kitų rūšių paprastus, bet labai galingus ginklus.

Būtent plūdimaisi, keiksmai slepiasi po šiomis formomis. Autorius apmąsto gebėjimą sužeisti, tarsi panaudojant fizinį ginklą, kaip vieną pagrindinių keiksmažodžių tikslų. „Daugelis dažnai net nesusimąsto, kokį svorį turi šie žodžiai, ką jie reiškia, kaip jie veikia“, – sako E. Marcinkevičius. Kiek visgi mažai apmąstymo prieš išsprūstant keiksmui iš burnos ir kiek daug negatyvios energijos iš pirmo žvilgsnio bereikšmiuose ištiktukuose, jaustukuose ir kitose vaizdinėse kalbos priemonėse.

Kaip ir ginklų rūšys, taip ir keiksmai esti labai įvairūs. Vieni jų naudojami tarsi staigi reakcija į susidariusią situaciją, tarsi emocijų iškrova. Neretu atveju jie tampa tiesiog bereikšmėmis kalbos šiukšlėmis. Psichologų teigimu, keikūnai taip jaučiasi labiau pasitikintys savimi. Žvelgiant istoriškai, spėjama, jog keiktis žmonės pradėjo ėmę kariauti tarpusavyje. Tik prieš panaudodami savo primityvius ginklus, pirmiau apsižodžiuodavo, taip siekdami įžeisti priešininką ir įgyti psichologinį pranašumą. Baltiškojoje kultūroje į keiksmus ir prakeikimus buvo žiūrima itin rimtai, tad jais niekas nesisvaidydavo lyg tarp kitko. Dabar, nors ir juntama itin didelė anglicizmų invazija į kasdienę kalbą, vis tiek dominuoja rusiški keiksmai.

E.Marcinkevičiaus ginklai dažnai bevardžiai, pavadinimai garsiai netariami, nors autoriui gerai žinomi. Ne vieno jų forma primena ragus, kojas ar kanopas – tai nuorodos į požemio pasaulį, tą, iš kurio ir dygsta tokios kalbos šaknys. Parodos eksponatai kiek mistifikuoti. Ne veltui kai kurių objektų forma primena žynio lazdą – keiksmažodžiai savyje talpina maginę prasmę. Taip pat čia tarsi pumpurai skleidžiasi, bujoja visa, kas antisakralu. Menininkui itin svarbus medžiagiškumo klausimas. Jis atidžiai renkasi, kas taps kūriniu: ieško akmenų pamiškėse, grioviuose, upeliuose, atrenka būtent TĄ šaką iš didžiausios krūvos nugenėtų vaismedžių. Tokia kruopšti atranka vyrauja ir menininko žodyne, kur kiekvienas žodis yra apgalvojamas prieš jam pasiekiant adresato ausis. Nepriklausomai nuo kūrinių dydžio, jiems sukurti pasirinktos medžiagos suteikia tiek fizinio (šlifuotas arba netašytas akmuo), tiek vizualinio (žaizdota šaka, spygliai) sunkumo, taip dar labiau sustiprinant tokių žodžių prasminį svorį: jie duria, plėšia, gali prispausti ar net sutraiškyti, kirsti ar pjauti. Objektų kiekis erdvėje taip pat žaidžia asociacijų žaidimus – keiksmai plūsta grupėmis arba po vieną, sudarydami tiradas arba būdami trumpi ir aiškūs vienišiai.

Erdvės interpretacijoms apstu. Pasinaudodamas abstrakčiomis formomis, autorius palieka laisvos vietos apmąstymams ir savoms išvadoms ir kartu išlieka ištikimas savo kūrybos principams. E. Marcinkevičių įprasta matyti kuriant tapybines abstrakcijas. Šįsyk menininkas renkasi idėjas reikšti trimatėse formose, taip neapsiribodamas siauruose kūrybiniuose rėmuose.

Eugenijus Marcinkevičius (g. 1959) baigė Šiaulių pedagoginį institutą, piešimo mokytojo specialybę. Nuo 1982 metų su pertraukomis dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

 

Menotyrininkė Aurelija Seilienė