Panevėžio fotografų draugijos paroda „Riba“

2020 07 01 – 08 01

2020-ieji į žmonijos istoriją neabejotinai įeis kaip išskirtiniai metai, skiriantys gyvenimą iki ir po jų, puikiai suprantant, kad tas skirtumas – tai ne kokios nors valstybių politikos ar įtakingos verslo grupės žmonių susitarimo, o naujo viruso keliamos mirtinos grėsmės pasekmė, tarsi juodas debesis, besidriekiantis į visas sritis ir temdantis ne tik ateities viziją, bet ir viltį, kad gyvenimas dar kada nors grįš į įprastas vėžes. Žiniasklaidos priemonėms be paliovos kartojant, kad taip, kaip gyvenome iki šiol, jau niekada nebegyvensime, norom – nenorom tenka pripažinti, kad iš tiesų gyvenome daug patogiau ir ramiau, negu mums patiems atrodė ir reikėjo rimto sukrėtimo, kad praregėtume.

Laimė, tokie globalūs kataklizmai nėra dažni. Tačiau ir be jų iššūkių nestinga. Mūsų pasaulėžiūra, vertybės, įsitikinimai ir tolerancija yra išbandomi nuolat, o jų ribos – kaip kada – stumiasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir gal kaip tik todėl tampa prasminga dar ir dar kartą grįžti prie to paties klausimo – kur vienu ar kitu atveju mes būtume linkę nubrėžti savąją demarkacijos liniją ir kokia ji būtų? – apmąstymo.

Jau minėtos šių dienų aktualijos, regis, visiškai užgožė karinius konfliktus, ekologines problemas, ekonominio nepritekliaus sunkumus ar politinių suiručių sukeltas žmonių kančias. Juolab kad ir iki šiol mūsų krašte visa tai dažniausiai buvo ir tebėra suvokiama kaip vos girdimas aidas, sklindantis iš kažkur be galo toli, todėl svetimas ir, neva, mūsų neliečiantis. Tokiame kontekste tikrai sunku būtų ginčytis su teigiančiais, kad saugus gyvenimas neišvengiamai gimdo nuobodulį. O šis, jau kaip pasekmę – atrakcijos poreikį. Ir nesvarbu, kas tai bus – įgūdžius lavinantis žaidimas ar tiesiog šiaip smagi laisvalaikio pramoga.

Intencija surengti Panevėžio fotografų draugijos parodą „Riba“ radosi dar 2018–2019 metais, kaip jos narių siekis fotografijos kalba atskleisti jiems rūpimą temą, laisvai pasirenkant tiek išraiškos priemones, tiek ir asmeninį diskursą. Autoriai turėjo visišką laisvę ir galėjo kurti be jokių iš anksto numatytų apribojimų, todėl jų pateikti darbai vertintini kaip įdomūs keliais aspektais. Pirmiausia, kaip akivaizdus liudijimas, kuo gyvena, domisi ir kokias problemas sprendžia viena didžiausių kūrybinių bendruomenių mieste, kas jiems, kaip atskiriems autoriams, telpa į sąvoką „riba“, o tuo pat metu netiesiogiai atskleidžia ir tam tikrą bendrą kultūrinį foną.

Kadangi planuojant bei ruošiantis parodai nė minties nebuvo apie kažkokią pandemiją, kaip šalyje nebuvo ir kitokių globalių kataklizmų, logiška, kad tokią problematiką nagrinėjančių darbų parodoje ir nėra, dominuoja asmeninių patirčių refleksijos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kalbėti nebėra apie ką. Taigi į ką krypo parodos autorių dėmesys ir kokias ribines būsenas ar situacijas jie atskleidžia?

Pirmiausiai į akis krenta Žilvino Kropo nuoseklus nusistatymas ieškoti naujų išraiškos priemonių, eksperimentuoti ir pasitelkiant įvairias fotografijos technologijas (dažniausiai grįžtant prie jų ištakų) plėsti savo kūrybos horizontą, o tuo pačiu ir fotografinės kalbos ribas. Žaviausia tai, kad bendrame kontekste dominuojant skaitmeninei fotografijai, jis net nebando kalbėti apie, o tiesiog atsiduria ant ribos, technikos bei estetikos požiūriu drastiškai jį skiriančios nuo kitų.

Kaip jau įprasta, subtiliu jautrumu ir profesionalumu išsiskiria Valdo Šukio darbas „Ties 11“ (2017). Regis, lyg ir nieko nebeturėtų stebinti jo gebėjimas susilieti su įvairių bažnytinių apeigų dalyviais ir dalintis savo refleksijomis iš vidaus, neprarandant gilaus emocinio ryšio tiek su pačiu kontekstu, tiek ir su jo dalyviais, kai kada tas akimirkas skoningai pagardinant lengvais autoironijos atspalviais. Tačiau šįkart jis įsibrauna į labai intymų išpažinties aktą ir įamžina jį tarsi grubiai pasikėsindamas atskleisti paslaptį. Bet tai tik pirmas įspūdis. Atidžiau pažvelgus matyti, kad visa, kas rodoma, ne tik neperžengia bet kokių padorumo ribų, bet ir labai iškalbinga: nėra nieko, kas nederama ar nereikalinga, o visa kadro dramaturgija kyla iš išpažintį atliekančiosios moters ir kunigo figūrų padėčių viena kitos atžvilgiu bei ramiame pilkame fone simboliškai išryškėjančio jų kontrasto.

Beje, kaip ne mažiau intriguojančius, tačiau gerokai skirtingo emocinio užtaiso kūrinius, norėtųsi paminėti Audrio Guoko  fotografijas „Sprendimas“ (2019) ir „Pieta“ (2019). Juos kurdamas autorius taip pat lieka ištikimas pasirinktai kūrybos strategijai ir toliau savo sumanymus sprendžia pasitelkdamas režisūrinės fotografijos teikiamas galimybes. Neretai pagrindinį modelio vaidmenį šiose kompozicijose atlikdamas pats, jis tokiu būdu lyg ir transliuoja žiūrovui, kad tai pirmiausia ir yra jo paties asmeninių išgyvenimų išraiška. Tačiau dėl empatijos fotografijose matomą vaizdą mes neišvengiamai imame asocijuoti su savo asmenine patirtimi, mintimis bei išgyvenimais, tad ir kūrinio siunčiamą žinutę prisileidžiame jau kaip nebe tokią ir svetimą.

Bet stabtelkime ties „Pieta“, kurią kurdamas A. Guokas atvirai imasi gerai apgalvotos provokacijos. Pasitelkdamas lengvai atpažįstamus religinės ikonografijos simbolius ir drastiškai jais manipuliuodamas bei perpindamas su buitinės, portretinės bei akto fotografijos elementais, jis sukuria akivaizdžią siužetinę kontroversiją, o tuo pačiu ir stebėtinai įtaigų daugiabriaunį naratyvą, kurio gijos nusidriekia toli į tikėjimo, tradicijų, tarpusavio santykių, tapatybės, lyčių lygybės, religinės simbolikos ir daugelį kitų klausimų apmąstymus.

Matyt, tokių ar bent jau panašaus pobūdžio minčių apie būsenų kaitą vedinas Marius Rudžianskas atsisuka į portreto žanrą ir pakviečia žiūrovą kartu apmąstyti menininką ir jo kūrinį skiriančias ribas. O dar tiksliau būtų kalbėti ne tiek apie ribas, kiek apie aiškiai suvokiamą ir meno pasaulyje nuolat besireiškiantį jų labilumą.

Fotografuodamas savo bičiulį, tapytoją Ramūną Grikevičių prie tebetapomo darbo M. Rudžianskas sumaniai pasirenka tokią kadro kompoziciją, kad dailininkas ir jo nutapyta figūra drauge tampa lyg ir savotiškai lygiaverčiais pašnekovais, sutartinai godžiai traukiančiais dūmą. Abi figūros ir bendrą ritualą primenantis jų veiksmas pastebimai formuoja šių elementų sinergiją, o šviesos ir spalvinių niuansų modeliuojama forma tik dar labiau sustiprina šį įspūdį ir taip įžiebia kokybiškam portretui būtiną gyvybės kibirkštį.

Na, o Martynos Gasperavičienės fotografijoje valiūkiškai besišypsantis klounas, lyg cirko pasirodyme besisukiojantis kažkur apleistų miesto pastatų fone, tarsi primena, kad gyvenimas iš tiesų yra nenuspėjamas ir niekada negali žinoti, kokie netikėtumai, sujaukiantys nusistovėjusią rimtį, laukia jau kitą akimirką. Kad bet kokios ribos yra tik mūsų pačių sugalvoti dariniai, vienaip ar kitaip, bet vis dėl to veikiantys daug stipriau, nei mums gali pasirodyti. Ir kad klounas, nepaisant jo žaismingos išvaizdos ir tarsi nerimtos rolės, vis dėlto dažniausiai kalba apie rimtus dalykus.

Tačiau kaip ten bebūtų, fotografų pasirinkta bendra tema, vienaip ar kitaip, išryškino jų pačių kūrybos metodų, o kartu ir požiūrių skirtumus. Vieniems ji tapo atviru kūrybiniu dialogu, kitiems gi – iššūkiu saviraiškai. Ir nors fotografas bet kokiu atveju yra priklausomas nuo vaizdinės realybės, vis dėl to neįtikėtinai daug lemia jos interpretacija – kiekvienas matome tai, ką išvysti esame pasirengę. Galima sakyti, kad fotografijose slypi ne kitados nutikę reiškiniai, įvykę įvykiai ar jose įamžinti žmonės, o jų vertinimas ir prasmės matymas. Todėl, kad ir kaip skirtųsi aptariami kontekstai, norisi baigti prof. Ritos Šerpytytės mintimi, jog „Šiuolaikinis Vakarų mąstymas kaip hermeneutinis mąstymas remiasi idėja, kad interpretacija apskritai yra būdas, kuriuo „subjektas“ susitinka „pasaulį“ ir ima orientuotis jame“.*

Sigitas Laurinavičius

Panevėžys, 2020 m.

 

* Rita Šerpytytė. Hermeneutika ir nihilizmas arba – apie filosofijos „lietuviškąją“ tapatybę. / Problemos. 2010 (78). ISSN 1392–1126.

2020-06-30T08:32:16+00:00 2020-06-29|
X