Eglės Einikytės-Narkevičienės paroda „InSide-OutSide“

2019 04 16 – 05 25

Volteras yra pasakęs: „Aplinka žmogui – beveik visas jo likimas.“ Ar tikrai? Kuo mes būtumėm, pasodinti vienoje ar kitoje dirvoje?

Eglės Einikytės-Narkevičienės kūryba Lietuvos meno lauke jau gerai pažįstama. Daugiau nei dvidešimt metų profesionalia keramika užsiimanti menininkė parodiniame pasaulyje aktyviai dalyvauja nuo 1997 m., o jos kūryba buvo pristatyta daugiau nei penkiasdešimties skirtingo pobūdžio grupinių ir personalinių parodų Lietuvos ir užsienio publikai Švedijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Rusijoje bei kitur. Autorės kūryba atpažįstama dėl keramikinių skulptūrų variacijų – ekspresionistinių, simbolinių, abstrahuotų skulptūrinių žmonių figūrų. Šios gana didelių matmenų keramikinės figūros, tarsi siaubo pasakų iliustracijos – susigūžusios ir skylėtos, tamsios ir kupinos nerimo atspindžių, vietomis savo įsimintina ekspresija nenusileidžiančios Alberto Giacometti kūrybai, tačiau tuo pačiu metu kuriančios savitą autentišką istoriją.

Tarsi konstruojant daugybės smulkių dėlionės detalių turintį naratyvinį vaizdinį, naujoje Eglės Einikytės parodoje „InSide-OutSide“ arba „Išorė apie vidų“ žiūrovas išvys pabaigos neturintį pasakojimą apie žmogų, lipdomą ir šlifuojamą išorės aplinkybių. Žmogaus figūra menininkės kūryboje dominuoja neatsitiktinai. Susigūžę, gyvenimo palaužti, savo vidinių konfliktų supančioti žmonės vienaip ar kitaip atspindi kiekvieną iš mūsų: prigimtinį moralinį polinkį reflektuoti savo patirtis, reikšmę, užsidaryti baimių ir nerimo kiaute, greta verpiant painių tarpasmeninių santykių tinklą. Nors žmogaus tema, regis, plėtojasi kasmet įgaudama vis naują formą, šių metų parodoje ypatingas dėmesys kreipiamas į žmogaus dvasinio pasaulio užkulisius ir santykį su aplinka. Abstrahuota išorė, kalbanti apie dvasinį vidų, nelygu akmuo, mestas į šulinio dugną, sukelia tamsoje glūdinčių vandenų bangas. Tačiau keramikos įkūnytam žmogui trūksta veido, jam būdingo individualumo. Beveidės formos, tarsi savotiškos metaforos, archetipiniai ženklai, įrėminti keramikinėje plokštumoje, tarsi pro puodo kraštus tekanti pieno puta – raitosi, plečiasi, deformuojasi, tačiau dėl savo universalių ženklų į žiūrovą kreipiasi asociatyvia, mums visiems gerai atpažįstama kalba. Apie vidinį nuotolį ir artumą. Tarpasmeninį ryšį ir susvetimėjimą. Apie dualumą ir atsiskyrimą, lemiamą mūsų asmeninių charakterio bei patirčių suformuluotų ydų bei dorybių.

„Skulptūromis siekiau atskleisti žmogaus dvasinį santykį, veikiamą aplinkos, iš to kylantį egocentriškumą, įsiamžinimo poreikį, puikybę bei nepaliaujamą troškimą susigrąžinti vidinę struktūrizuotą tvarką, ramybę. Tiesa, man svarbu ne tik idėja, bet ir technologiniai keramikos subtilumai, prasmingas ekspozicijos išdėstymas. Dėl šios priežasties esu linkusi eksperimentuoti su atlikimo technikomis, degimo metodais. Šiai parodai ruošiausi jau porą metų. Dalį ekspozicijos sudarys anksčiau Lietuvoje nematyti, tačiau užsienyje pristatyti kūriniai, kitą dalį – visiškai nauji, šiai parodai sukurti darbai.“ – teigė parodos autorė.

Šio įdomaus ir įvairiapusio meninio kelio eigoje Eglė Einikytė-Narkevičienė buvo įvertinta Lietuvos bei užsienio publikos. 2016 m. menininkė pelnė Vilniaus keramikos meno bienalės II-ąją vietą, 2018 m. Tarptautiniame Ispanijos konkurse CICA užėmė III-ąją vietą, taip pat autorė buvo atrinkta dalyvauti tarptautiniuose konkursuose Latvijoje, Olandijoje, Korėjoje. Lietuvos kultūros taryba (2014) bei Šiaurės ministrų taryba (2002–2003, Sleipnir) autorei suteikė menines stipendijas. Keramikės darbų yra Marko Rothko meno centre bei Ventspilio muziejuje (Latvija), Keramikos muziejuje (Alcora, Ispanija), Panevėžio miesto dailės galerijoje bei privačiose kolekcijose Amerikoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir Rusijoje.

 

Menotyrininkė Kamilė Pirštelytė

2019-04-17T09:41:19+00:00