ŽMOGUS IR MIESTAS 2017 2018-12-13T15:49:17+00:00

Panevėžio tarptautinė fotografijos bienalė
Žmogus ir miestas / 2017

Tarptautinės Panevėžio fotografijos bienalės pradžia laikomi 2005 metai. Tada pirmą kartą buvo surengtas kūrybinis fotografų forumas, skirtas Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metinėms, pa-vadintas „Panevėžys – Europa 2005“. Tačiau vėliau renginys pakartotas tik 2011-aisiais ir nuo tada va-dinamas Panevėžio tarptautine fotografijos bienale „Žmogus ir miestas“. Be pripažintų Lietuvos fotomenininkų bienalėse jau lankėsi fotografijos meistrai iš Baltarusijos, Bulgarijos, Jungtinės Karalystės, Latvi-jos, Lenkijos, Rusijos bei Švedijos.

2017 m. bienalė išsiskiria tuo, kad buvo surengta bendradarbiaujant su Lietuvos spaudos fotografų klubu ir Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacija.

Joje dalyvavo 13 profesionalių fotografų: Evaldas Ivanauskas, Valentinas Pečininas, Stasys Povilaitis, Sau-lius Saladūnas, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Andrius Repšys, Jonas Staselis, Valdas Kopūstas, Algimantas Barzdžius, Paulius Peleckis, Elijus Kniežauskas, Vilnis Auzinš, Witold Jurkiewicz.

Kaip ir anksčiau, savaitę laiko Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos fotografai buvo pasinėrę į kūrybines paieškas, siekdami ne tik atskleisti Panevėžio savi-tumą, bet ir filosofiškai reflektuoti miesto ir žmogaus santykį. Kiekvienas savaip bienalės dalyviai plėtojo pasirinktas temas bei savo išraiškos priemones: kas bepiločiu aparatu (dronu) kildamas į padanges, kas kaip tik priešingai – makrorežimu fotografuodamas grindinį, kas akių lygyje vartydamas fotoaparatą, taip iki abstrakčių konstruktyvistinių kompozicijų transformuodamas regimybę, reflektavo įprasčiausias ir jau seniai Panevėžio simboliais tapusias vietas.

Greta fotografų kūrybinių dirbtuvių vyko bienalės renginiai visuomenei: paskaitos, diskusijos, dalyvių kūrybos pristatymai. Bienalės lektoriai supažindino su skirtingais fotografijos raidos aspektais. Dr. Zita Pikelytė pasakojo apie atvaizdo ir žodžio sąveiką istorinėje fotografijoje, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis atskleidė labai skirtingus spalvos taikymo tikslus fotografijoje ir sukūrė labai platų ir aktualų ekskursą į fotografijos raidą. Apie miesto motyvus mados fotografijoje kalbėjo doc. dr. Remigijus Venc-kus, o filosofas Marius Markuckas nagrinėjo žmogaus ir miesto, kaip vienas kitą kuriančių ir nuolat veikiančių jėgų, suvokimo ir vertinimo klausimus.

Projekto formatą praplėtė miesto literatės, su-rengdamos kūrybinį Panevėžio pristatymą tekstais. Poečių Elvyros Pažemeckaitės, Solveigos Ska, publi-cistės Gretos Ratkutės „Ekskursija, atrakinanti miestą“ tapo kūrybinio vyksmo įžanga ir suteikė bienalei tarpdiscipliniškumo. Prasiplėtė ir bienalės renginių erdvė: ankstesnių Panevėžio tarptautinių fotografijos bienalių retrospektyva surengta istorinėje miesto vietoje – tarpukario šviesuolio Juozo Čerkeso-Besparnio sodyboje Skaistakalnio parke.

Bienalės dalyvių darbus vertino komisija. kuriai vadovavo žinomas fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algi-mantas Aleksandravičius. Joje kartu taip pat dirbo galerijos meno tarybos narys, dailininkas Egidijus Radvenskas ir projekto vadovas Sigitas Laurinavičius. Komisijos sprendimu pirmoji vieta skirta foto-grafui iš Latvijos Vilniui Auzinšui, antroji Valentinui Pečininui, o trečiąją pasidalino Evaldas Ivanauskas ir Andrius Repšys. Aukščiausią parodos lankytojų įvertinimą pelnė Valentinas Pečininas.

Panevėžio tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas 2017“ kūrinių paroda žiūrovams buvo pristatyta Panevėžio miesto Dailės ir Fotografijos galerijose, Alytaus tarptautiniame fotografijos festivalyje, o netrukus iškeliaus ir į kitus miestus.

Projekto vadovas Sigitas Laurinavičius

Panevėžys International Photography Biennial
The Man and the City 2017

The Panevėžys International Photography Bien-nial has been organised since 2005. It started with the creative photographers’ forum ‘Panevėžys – Eu-rope 2005’ dedicated to the anniversary of Lithua-nia’s accession to the European Union. However, the subsequent event was held only in 2011 and since then it has been called the Panevėžys International Photography Biennial ‘The Man and the City’. In ad-dition to recognised Lithuanian art photographers, the biennials have been attended by masters of photography from Belarus, Bulgaria, the United Kingdom, Latvia, Poland, Russia, and Sweden.

The biennial of 2017 was exceptional by the fact that it was organised in cooperation with the Lithua-nian Press Photographers’ Club and the Association of Art Photographers of North Lithuania. 13 professional photographers participated in the biennial: Evaldas Ivanauskas, Valentinas Pečininas, Stasys Povilaitis, Saulius Saladūnas, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Andrius Repšys, Jonas Staselis, Valdas Kopūstas, Algimantas Barzdžius, Paulius Peleckis, Elijus Kniežauskas, Vilnis Auzinš, and Witold Jurkiewicz.

As in previous events, Lithuanian, Latvian and Polish photographers spent a week in crea-tive searches aiming to reveal the singularity of Panevėžys as well as to philosophically reflect the relation between the city and the man. Every par-ticipant of the biennial elaborated their chosen top-ics originally using different means of expression: some of the participants soared to the sky with drones, some, on the contrary, photographed the paving in macro mode, some twiddled the camera transforming the reality into abstract constructiv-ist compositions and thus reflected the most usual places that have become symbols of Panevėžys long ago.

In addition to creative workshops of photogra-phers, the biennial invited to public events: lec-tures, discussions and shows of participants’ art works. Lecturers of the biennial introduced differ-ent aspects of development of photography. Dr Zita Pikelytė told about the interaction of image and word in historical photography, the art critic Virgin-ijus Kinčinaitis revealed very diverse aims of colour application in photography and made a very wide and actual excursus into the development of pho-tography. Associate Professor Dr Remigijus Venckus spoke about the motifs of the city in fashion pho-tography, and philosopher Marius Markuckas ana-lysed the issues of understanding and evaluation of the man and the city as powers creating each other and constantly interacting.

The format of the project was expanded by wom-en of letters of the city who organised the creative presentation of Panevėžys by reading texts. ‘The Excursion Unlocking the City’ initiated by the poet-esses Elvyra Pažemeckaitė, Solveiga Ska, publicist Greta Ratkutė served as an introduction to creative events and granted interdisciplinary features to the biennial. The spaces where the biennial events were held have also expanded: the retrospective show of previous Panevėžys International Photography Bien-nials was organised in the historical site of the city – in the homestead of the inter-war intellectual Juozas Čerkesas-Besparnis in Skaistakalnis Park.

The art works of the biennial participants were evaluated by a committee headed by the re-nowned art photographer, winner of the Lithua-nian National Prize for Culture and Arts Algiman-tas Aleksandravičius. The committee also included a member of the gallery art council, artist Egidi-jus Radvenskas and the project manager Sigitas Laurinavičius. At the decision of the committee, the photographer from Latvia Vilnius Auzinšis was an-nounced the winner of the first place, the second place was won by Valentinas Pečininas, and the third place was shared by Evaldas Ivanauskas and Andrius Repšys. The highest evaluation of the exhi-bition visitors was earned by Valentinas Pečininas.

The art works of the Panevėžys International Photography Biennial ‘The Man and the City 2017’ were displayed to the public at the Panevėžys Civic Art Gallery and Photography Gallery, in the Alytus International Photography Festival and will soon be presented in other cities.

Project manager Sigitas Laurinavičius

Dalyviai / Participants:

Bienalė aukštaitiškai

Panevėžio tarptautinė fotografijos bienalė „Žmo-gus ir miestas 2017“ svyruoja tarp pretenzingo pava-dinimo ir lokalaus įvykio. Viena vertus, pavadinimas įpareigoja lygiuotis į garsių fotografijos meno biena-lių lygį, kita vertus, puikiai žinome, kad dėl įvairių aplinkybių tai nėra įmanoma. Todėl panevėžiečių herojiškumas, jų drąsa ir polėkis organizuojant bie-nalę yra labiau susijęs tik su skambiu pavadinimu, o ne su renginio reikšme kad ir tik lietuviškame foto-meno įvykių kontekste.
Tačiau man šis aukštaitiškas polėkis labai simpa-tiškas. Jame atsispindi bravūriška, bohemiška, savi-ta šio miesto dvasia. Fotografai nebijo skambių pa-vadinimų. Visas pasaulis išgyvena nenutrūkstamą, vis labiau augantį „bienalizacijos“ procesą, o kuo mes blogesni, – taria sau vietiniai fotomenininkai ir dar tolimais 2005 metais sukviečia svečius į pirmąją miesto fotografijos bienalę.
Beje, padaro tai skambiai, labai laiku ir prasmin-gai. Pirmiausia – pagal pavadinimą tai ne bet koks eilinis renginys, o reprezentacinis miesto įvykis, aiškiai pabrėžiantis kūrybinę Panevėžio fotografų brandą, jų bendruomeniškumą ir vadybinius gebė-jimus. Antra, laiku surengę pirmą savo bienalę pa-nevėžiečiai nustūmė į šalį kitus, tuomet abejonėse paskendusius miestus konkurentus. Trečia, šios bie-nalės pavidalu miestas susikuria unikalią kūrybinę, socialinę, vizualiai antropologinę savityros laborato-riją, kuri skatina miesto kultūrinę savirefleksiją, aki-vaizdžiai pademonstruoja fotografijos įtaką miesto politiniame, socialiniame ir meniniame gyvenime.
Bienalė aukštaitiškai
O pats renginys, jo pobūdis skatina vietinius foto-grafus prisiimti įvairius iššūkius ir vaidmenis. Juk ne taip paprasta kurti tarptautinės bienalės vertą „fo-tografinio miesto“ legendą.
Pasakysiu paprastai, man ši bienalė patinka bū-tent todėl, kad skambus jos pavadinimas yra tary-tum kokia dūminė užsklanda visai kitokio pobūdžio įvykiui. Visų pirma – vietiniam, neskubiam fotogra-fų susibūrimui į kūrybinę laboratoriją, kurioje visi jos dalyviai dar kartą imasi nepaprastos miesto ir žmogaus temos savo fotografijose. Vieniems tai yra artima, kitiems tolimesnė tema, vieniems tai sąmo-ningai pasirinkta viso kūrybinio gyvenimo ikonogra-fija, kiti tik pirmą kartą giliau susimąsto, ką jiems šie žodžiai reiškia, kaip jie suvokia ir gali perteikti, atrodo, tokią akivaizdžią gyvenimo pusę – žmogaus ir miesto santykį.
Užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad dažnai arti-miausi, geriausiai matomi, kasdieniai dalykai dažnai negrįžtamai išslysta iš mūsų sąmoningumo lauko.
Mūsų gyvenimas mieste savaime netampa specifiniu matymo ir mąstymo keliu, kol nėra išbandomas, kol neatsiduria ribinėse situacijose, kol intensyviai nėra išgyvenamas miestietiško gyvenimo lūžių akimirko-mis.
Todėl labai prasmingi tokie postūmiai, kurie ver-čia artimiausią gyvenimišką erdvę pamatyti nauju rakursu, ne kaip mano ar tavo privačią erdvę, bet kaip gyvą kolektyvinį miesto kūno organizmą, ku-riame visos smulkmenos, žodžiai ir ženklai, gestai ir kvapai, prisiminimai ir šešėliai, garsai ir skoniai yra lemtingai tarpusavyje persipynę. Jų kombinacijos vėsta gęstančioje „viešbutinių“ pasimatymų aistro-je, negrįžtamai nusklendžia kartu su miesto aikštės vaikystės balandžiais, atgyja baugioje, senatviškoje vidurdienio kavinės tyloje.
Būtent todėl įdomu, kaip dar kartą savo emoci-jomis ir mintimis urbanistinius Panevėžio reljefus perpaišo vietiniai fotografai, kaip šį miestą pamato jo svečiai.
Perverskime šios bienalės metu sukurtų foto-grafijų parodos katalogą: kokios tendencijos jame ryškiausios? Netikėtu ir tiksliai miesto gyvenimo kasdienybę perteikiančiu rakursu mane nustebi-no jauno kauniečio Elijaus Kniežausko sprendimas.
Elijus pateikė kelis atliekų konteinerių „švarintojų“ portretus iš paties konteinerio dugno perspektyvos.
Pasvirę ties konteinerio anga žemyn, šie socialinių pakraščių personažai įgyja neregėtos galios. Jie ta-rytum teisėjai žvelgia į mus iš dangaus aukštybių ir nebyliai klausia apie skurdo prigimtį ir žmonių nely-gybės priežastis.
Elijus Kniežauskas pataiko į labai miestietišką ir aktualią temą. Juk pagrindiniai šiukšlių srautų ga-mintojai yra miestai. Tačiau jie gamina ne tik atlie-kų kalnus, bet ir gatvėje gyvenančias socialines „atliekas“ – benamius, bedarbius, girtuoklius. Prieš mūsų akis klesti, plečiasi, įvairėja skurdo ir šiukšlių visuomenė, apie kurią pataikūniška politikų retori-ka nutyli. Visą parą prie Panevėžio ir kitų miestų konteinerių zuja pačios įvairiausios socialinės gru-pės. Skurdas prie konteinerių išrikiavo žilagalvius senius ir dailiai susišukavusias močiutes, darbą praradusius darbininkus, tarnautojus, inteligentijos atstovus, bedarbius iš pašaukimo, benamius, susi-būrusius į grupuotes, poras ir gaujas. Stebina „atlie-
kų visuomenės“ socialinė įvairovė, kūno laikysenų skirtumai, aprangos margumas, buitinių ir maisto atliekų, visokių pakuočių atsirinkimo būdų įvairovė, šios naujos laisvos konteinerių visuomenės elgesio ypatumai ryte ir vakare, dieną ir naktį.
Kokiais keliais vaikšto šie gatvių subkultūros at-stovai, galima pamatyti Evaldo Ivanausko cikle „Dis-lokacijos“. Fotografas taip pat renkasi fotografavimą iš apačios. Jis į pasaulį žiūri iš išdaužytų Panevėžio miesto gatvių duobių, tiksliau – kraterių. Viena ver-tus, tai labai estetiški darbai. Atrodo, esi vulkano papėdėje arba keli galvą sprogusios bombos duo-bėje. Žinoma, gali įsivaizduoti ir negyvenamas pla-netas ar šaltas, akmenuotas viršukalnes.
Tačiau viskas yra proziškiau. Tai lopymo kultūros palikimas. Dar visai neseniai, vėlyvuoju sovietmečiu, buvo lopoma viskas – kojinės ir marškiniai, kailiai ir apatinis trikotažas. Bet labiausiai buvo lopomi ke-liai. Nedaug kas pasikeitė ir dabar. Keliai marguo-ja šleivai užtaisytomis duobėmis. Tokia urbanistinė archeologija būtų neįmanoma kitose šalyse, bet čia jos vaizdavimo objektų apstu. Galima iš arti tyrinėti nekokybiško darbo ir medžiagų sluoksnius ir piktin-tis. Bet galima ir pasimėgauti fotografo išradingumu bei jo gebėjimu pačios nykiausios kasdienės miesto aplinkos detales ironiškai pakylėti iki sublimuotų, didingų peizažų lygmens.
Specifinį miestietiškos veiklos būdą sistemina Sta-sys Povilaitis. Šį kartą jis pasirinko miesto laikro-dininkus. Sutikite, kaime laikrodininko kiosko tikrai nepamatysite. Greitai šio amato gali nelikti ir mies-tuose, juk retas kuris dar nešioja mechaninį laikrodį išmaniųjų telefonų epochoje. Todėl man labai smagu miestuose – prekybos centrų, knygynų atitvaruo-se matyti prie laikrodžių mechanizmų triūsiančius
meistrus. Tokie smulkaus verslo atstovai yra tikra-sis, deja, nykstantis miesto spalvų šaltinis. Atrodo, kad laikrodininkai yra labai šmaikštūs žmonės, juk jų rankose – mūsų laikas. Jie mielai bendradarbiauja su fotografu, išradingai pozuoja ir improvizuoja, iš tikrųjų – jie labai filosofiški žmonės, kam teko su jais bendrauti, žinote, apie ką kalbu.
Urbanistine nuotaika persmelkti ir Marijos Či-čirkienės šarko dušo personažai. XIX a. neuro-logijos, anatominės patologijos pradininkas Jean Martin Charcot prikūrė daug priemonių, turėjusių vaduoti moteris nuo emocinių priepuolių ar isteri-jos. Vienas toks puikus būdas atgaivinti emocijas, psichiką ir kūną – kontrastinis stiprios srovės du-šas. Šiandien jis labai populiarus dar ir todėl, kad moterims žadama stipria srove ištirpdyti priaugin-tus riebalus, padailinti figūrą ir grąžinti jaunystę.
Būtent todėl jos nuogos stoiškai kenčia skaudžios srovės smūgius ir tikisi, kad gyvenimo nualintas kū-nas stebuklingai atgims naujiems potyriams. Ciklas kraupokai siurrealistinis, juk moterys ant galvos užsidėjusios spalvotus polietileninius maišelius. At-rodo, lyg jos būtų suvarytos prievartiniam nuprau-simui prieš dujų kamerą ar tiesiog yra kankinamos vandeniu. Kaip supratote, Marijos fotografijos asoci-atyviai tikrai turtingos. Vaizdinių metaforų nevengia ir kiti autoriai. Dar daugiau – jie kuria asociatyvius pasakojimus montuodami du vaizdus vienoje foto-grafijoje. Visų pirma, tai Sauliaus Saladūno ciklas, skirtas geležinkelininkams. Derindamas nespalvotą uniformuotą portretą ir plieno konstrukcijomis už-griozdintą spalvotą darbo vietą, fotografas parodo, kad už paradinės geležinkelininko uniformos slypi sudėtinga geležinių kelių imperija.
Subtiliai panevėžiečių gyvenimo pasakojimus
audžia Jonas Staselis. Derindamas miesto gyvento-jų kasdienybės fragmentus su kultūrine Panevėžio simbolika, jis atranda teatrą daugiabučio balkone, vaidybą vaikų žaidimuose, scenografiją kiemo dar-želyje.
Pirmą vietą laimėjusio Vilnio Aužinšo ciklas jau visai kitoks, labiau struktūruotas, formalus, geo-metriškai monumentalus. Susikertančių diagonalių kompozicijoje miesto detalės slepiasi fragmentų dėlionėse, tačiau gerai įsižiūrėjus už abstrakčių for-mų galima pamatyti svarbiausius miesto akcentus.
Tarkime, kad komisijai patiko šis slėpimas atveriant, konkretaus ir abstraktaus derinys, motyvuotas foto-grafijų serijalumas.
Panašiai, tik jau iš paukščio akių perspektyvos, Panevėžio miestą pabandė kartografiškai geometri-zuoti Andrius Repšys. Optinė bepiločių skraidyklių estetika potencialiai slepia daug galimybių, daug žmogaus akiai neprieinamų perspektyvų. Šį kartą Andrius pasirinko pakankamai tradicinį būdą, gylį paversdamas plokštuma, jis primena, kokia ribota gali būti mūsų regimo pasaulio horizonto linija.
Sakykime, kad Valentinas Pečininas šį horizontą išplečia ir be skraidyklės. Jis pasitelkia Panevėžio „dangoraižio“, tiksliau – sovietmečiu miesto centrą uzurpavusio viešbučio stogo restorano langų ir vei-drodžių atspindžius ir sukuria dramatišką nespal-votą sklendimo įspūdį. Svaigaus aukščio buvusios prabangos reliktai ir meditaciniai miesto toliai žadi-na nostalgiją ir ateities rūpestį. Kas liks iš šios pra-bangos, miesto elito ir bohemos susibūrimo vietos, kuomet viešbutis taps biurokratinių savivaldybės koridorių tinklu?
Žinoma, ne visiems projekto dalyviams pavyko taip kryptingai išplėtoti savo pasakojimus, rasti jiems tinkamą vaizdą, išradingesnę kompoziciją. Bet kuriuo atveju kūrybinė bienalės stovykla trumpam tampa intensyviu miesto takų, šešėlių, perspektyvų perrašymo laboratorija, kurioje iš naujo kuriamas vizualus miesto tapatumas. Kodėl šito reikia? Todėl, kad pats miestas nuolat save perkuria ir perrašo.
Dažnas miestietis nesugeba suvokti, pamatyti ir per-mąstyti jį supančių miesto erdvių pokyčių. Taip jis tampa tik pasyviu kaitos įkaitu, ne miestiečiu, o jo procesų funkcija.
Kad taip nebūtų, reikia kuo daugiau sąmoningų, kūrybingų miesto urbanistinių erdvių raidos apmąs-tymų, vizualinių, antropologinių, meninių interpre-tacijų. Kas, jeigu ne ši fotografijos bienalė, gali imtis tokio vaidmens?

Virginijus Kinčinaitis

Biennial – Aukštaitija‘s style

Panevėžys International Photography Biennial ‘Man and the City 2017’, fluctuates between a pre-tentious name and a local event. On the one hand, the title obliges us to level with famous biennial of the art of photography. On the other hand, we all know very well that due to certain reasons it is not possible. Therefore, the heroism of Panevėžys citi-zens, their courage and their willingness to organise the biennial are more closely related with the high sounding name than to the very meaning of the ex-position, even if only in the context of Lithuanian events in the field of photography.
Nevertheless, this willingness typical to Aukš-taitija‘s natives is very attractive to me. It reflects the courageous, bohemian and peculiar spirit of this city. The photographers are not afraid of sound names. The whole world is experiencing ever-grow-ing process of biennialisation, and – we are no worse than this – speak local photo artists to themselves and invite the guests to the city‘s first photographic biennial in already far distant year 2005.
They, by the way, invite the guests very soundly, very timely and meaningfully. Firstly – according to the name, this is no ordinary gathering, but a rep-resentative event of the city, clearly emphasising the creative maturity of Panevėžys‘ photographers, their sense of community and managerial abilities.
Secondly, Panevėžys having brought their first bien-nial in a timely manner put aside all the other cit-ies, the still flooded in doubts whether they should organise such event or not. Thirdly, in the form of his biennial, Panevėžys in a way creates a uniquely creative, social and visually anthropological labora-tory of self-analysis that stimulates the city‘s cultural self-reflection, which in its own turn clearly mani-fests the influence of photography in city‘s political, social and artistic lives. The event itself, in its na-ture, encourages local photographers to take upon various challenges and roles. It is not that easy to create and nurture a legend of The City of Photogra-phy which would be worth the name of international biennial.
I am going to put it simply – I do like this biennial, particularly because its high-sounding title serves as a kind of smoky veil covering an entirely differ-ent event. First of all – a local event – a gathering of photographers in a creative laboratory, where all its participants once again take upon extraordinary themes of a man and a city. For some this is a close and relevant topic, for others – it‘s a little more dis-tant one. Yet again, for some it might be the iconog-raphy of their entire creative life, that they chose consciously and for others it might be the first time that they actually stop to think what these words mean and how they can convey this seemingly obvi-ous aspect of life – the relationship between a man and a city.
I will go ahead and say that more often than not, the closest and most visible daily matters irrevers-ibly slip out of our consciousness. Our life in the city itself doesn‘t become a specific way of seeing or doing things . Until it gets tested, that is; until it doesn‘t face critical point; until the intense survival of moments of the urban life‘s fractures are not ex-hausted.
Such impulses are therefore very meaningful, as they make you look at even the nearest living place from a new perspective. Not as my private or your private space, but as a living collective entity of the city‘s body, with all the little things, words and signs, gestures and smells, memories and shadows, sounds and tastes that are fatally interconnected.
Such combinations are fading in the passion of ho-tel-rendezvous; irreversibly scatter along with the pigeons of the city square; come alive in the quiet-ness of an old-fashioned cafeteria.
That is why it is interesting not only how the lo-cal photographers, leaning on their emotions and thoughts, time and again redraw urban landscapes of Panevėžys, but also how it is seen by city’s guests.
Let’s take a look at the catalog of the exhibi-tions created during this biennial: what are the most prominent trends? I was surprised by the solution of young Kaunas native Elijus Kniežauskas that was both unexpected and precise in embodiment of the everyday life in the city. Elijus presented several portraits of the trash container ‘sweepers’ taking a shot from the container itself. It’s almost as if lean-ing towards the bottom of the container, these char-acters of social extremity gain unprecedented pow-ers. They, like some sort of judges, look down on us from the heaven itself, asking about the origins of poverty and causes of human inequality.
Elijus Kniežauskas hits an urban and very relative topic. After all, cities are really the main ‘producers’ of all the waste. However they don’t only produce
piles and piles of rubbish, but also the kind of so-cial ‘waste’ living on the streets – homeless, unem-ployed and drunkards. Before our very eyes, the society of poverty and waste prospers, spreads and varies, while pandering rhetoric of the politicians chose to remain silent of this fact. Day in and day out, an extremely wide range of social groups are gathering around the waste containers in the city of Panevėžys.
The Poverty touched all of them: gray-haired eld-erly and old ladies with neatly dressed hair, job-less workers and civil servants, representatives of the intellectual circle and those who, it seems, are destined to be unemployed, the homeless, sepa-rate in groups, pairs, gangs. The diversity of this ‘waste society’ and how these people carry them-selves is just astonishing: from body posture, to the way they dress and the variety of colors amongst their clothing, to the way they decide which thrown away item to collect, from household things to food waste. The peculiarities of this new free ‘waste so-ciety’ are present from morning to evening, from day to night.
The roads on which these people walk can be seen in the cycle by Evaldas Ivanauskas, called ‘Dislocations’. This author also choses photography from the bottom. He views the world from pits and wholes of the streets, or for that matter, craters, on the streets of Panevėžys. On one hand – these are very aesthetic works. It seems like you’re at the bot-tom of a volcano or are lifting your head from within the whole made by an explosion. Surely you can also imagine desolate planets or some cold rocky peaks of the mountain.
But everything is more prosaic. This is the her-
itage of patching culture. Until recently, during the late Soviet period, everything was being patched – socks, shirts, fur and even lingerie. But the roads were being patched the most. Not too many things have changed to this day. The roads are mottled with poorly made patchwork, and sloppy covered pits. Such urban archeology would not be likely if at all possible in other countries, but here it’s rather ubiquitous. Here it is possible to explore the layers of degrading work and the materials used to patch the roads. And to grow quite angry because of that.
It is also possible to enjoy the ingenuity of photog-rapher and his ability to ironically elevate the most elemental, everyday urban environment to a level of sublimated, magnificent landscapes.
Stasys Povilaitys systemizes a specific method of urban activity. This time he chose the city’s watch-makers. One has to agree – you will not a see a watchmaker’s workshop in the village. It is quite possible that this craftsmanship will soon disappear from the cities as well; after all, mechanical watches are becoming a rarity in the age of smartphones.
Hence, it is indeed very pleasant to see the watch-makers working in their little workshops somewhere in the mall or a bookstore. Such small business rep-resentatives are indeed the real, unfortunately en-dangered, source of the city’s colors. Watchmakers, it seems, are very witty people, after all – our time is in their hands. They are happy to cooperate with the photographer, they pose and improvise and hon-estly – they’re just very philosophical people. Those who had a chance to communicate with them know exactly what I’m talking about.
The characters of Marija Čičirkienė’s ‘Charcot’s Shower’ are also full of urbanistic feeling. In 19th
century, Jean Martin Charcot, the pioneers of ana-tomical pathology and neurology, has developed a number of measures to guide women from panic at-tacks or hysteria. One of the ways to rejuvenate the emotions, the psyche and the body is the contrasting high voltage shower. Today it’s also popular because women are promised to dissolve the body fat, make up their shape and restore their youth. That is why bare naked women are suffering devastating strikes of water, hoping that all of their bodies’ wear-and-tear will somehow magically rejoice in youth. This cycle is surrealistically creepy; after all, women are wearing colored polyethylene bags on their heads.
It would seem that they would have been forced into an obligatory shower before being thrown into a gas chamber or simply tortured with water. As you have come to understand, Marija’s photography is rich in associations. Other authors are no strangers to vivid metaphors as well. Even more – they are provoking associations by incorporating two images into one.
Firstly, it’s the cycle by Saulius Saladūnas, dedicated to railway workers. In the arrangement of colorless portrait of a uniformed man and a colorful working place crowded by heavy constructions of steel, the author shows that behind the primary railway work-ers uniform lies a complex empire of railroads.
Jonas Staselis is weaving the lives of Panevėžys’ citizens in a subtle way. By arranging the fragments of everyday life and the symbolism of Panevėžys cultural life he discovers a theatre in a balcony, act-ing in children’s games and scenography in the kin-dergarten’s playground.
The cycle of the first place winner, Vilnis Auzinš is quite different, more structured, formal and geo-metrically monumental. The city’s details and main sights are hiding under the fragmentary puzzle of diagonal composition and are only seen with a keen eye looking through the abstract shapes. Let’s sup-pose that the commission enjoyed this method of hiding-by-revealing; the combination of specific and abstract; rational serialism of photographs.
Andrius Repšys tried to geometrically map the city of Panevėžys in a similar manner, except he did it from the perspective of a bird’s eye. The opti-cal aesthetics of drones potentially hides many opportunities and many perspectives unavailable to human’s eye. This time, Andrius chose a rather traditional way, turning the depth into a plane he reminds us just how limited the line of our visible world’s horizon can be.
Let’s say that Valentinas Pečininas expands this horizon even without a drone. He utilises the ‘sky-scraper’ of Panevėžys, or to be more precise, a com-bination of a window of a restaurant on the rooftop of an old hotel, built back in Soviet times, standing in the very center of the city and reflections of mul-tiple mirrors, which allows him to create a dramatic gliding impression with a black and white effect. The relicts of heady heights and exalted luxury along with meditative frontiers of the city provoke the nostalgia and concerns for the future. What will re-main of this luxury, the meeting place of city’s elite and bohemians, when the hotel will become munici-pality’s network of bureaucratic corridors?
Obviously, not all of the project’s participants suc-ceeded in developing their stories so purposefully; finding the right image for them and creating more ingenious compositions. In any case, during the bien-nial, the creative camp, even if for a brief moment, becomes a laboratory where all the trajectories and
perspectives of approaching and viewing the city, with all its roads and shadows, are being rewrit-ten. During that time the visual identity of the city is being recreated. Why does one need this? It is so, because the city itself is constantly rewriting and re-building itself. A frequent passerby cannot perceive, identify and rethink the changes of the surrounding urban spaces. In this way, he or she becomes only a passive hostage of the change; not the citizen but a function of citizen’s processes.
To avoid this, we need many conscious, reflective, visual, anthropological and artistic interpretations and reflections of the development of city’s urban spaces. What else if not this photographic biennial can take this role?

Virginijus Kinčinaitis