Žilvino Kropo (Lietuva) ir Guillermo Alvarez (Argentina) fotografijų paroda AMORFO

Panevėžio fotografijos galerijoje veikia Žilvino Kropo (Lietuva) ir Guillermo Alvarez (Argentina) fotografijų paroda AMORFO. Ją galima aplankyti iki rugpjūčio 31 dienos.

„Esminė fotografijos savybė – fiksuoti ir atspindėti tikrovę, kurioje vienodai svariai reiškiasi tiek erdvės, tiek laiko, autentiškos būties, proto ir jausmų dimensijos, lengvai nepastebimomis gijomis susaistydamos visus, atsidūrusius poveikio zonoje: fotografą, žiūrovus, aplinką, jos detales bei joje veikiančius dalyvius. Ir net jeigu kurį nors iš čia paminėtų faktorių pamėgintume atmesti kaip galimai neaktualų, tai dar jokiu būdu nereikštų, kad kas nors kitas, kitomis aplinkybėmis jo neįžvelgtų ir nesuteiktų jam pakankamai svarios reikšmės. Taip jau yra, kad nepaisant pačių įvairiausių fotografinio vaizdo gavimo, jo redagavimo, o tuo pačiu ir atsirandančių bei tobulėjančių falsifikavimo galimybių, pati fotografija daugelio mūsų akyse išlieka kaip ganėtinai įtaigi liudijimo priemonė, kuri kiekvienam atsiveria priklausomai nuo patirties ir daugelio kitų aplinkybių. Ir čia nėra nieko netikėta, kadangi pati fotografija kaip tik ir gimsta iš tikrovės. Tai – būtina sąlyga“, – teigia parodos kuratorius Sigitas Laurinavičius.

Fotografas neturi galimybės nufotografuoti vaizdą, kurio niekada nebuvo. Net ir falsifikavimo atveju be tikrovės apsieiti vargu ar pavyktų, nes bent jau tam tikros kuriamo vaizdo detalės šiaip ar taip turi būti nufotografuotos.

Tad su kokia tikrove mes susiduriame dviejų analoginės fotografijos ir alternatyvių procesų aistruolių, lietuvio Žilvino Kropo ir argentiniečio Guillermo Alvarez fotografijų projekte „Amorfo“?

Jau pats parodos pavadinimas nurodo, kad kalba eina apie kažkokius beformius, kristalinės struktūros neturinčius objektus ir kad žiūrovo laukia akistata jau ne su mums įprastų fizinių kūnų atvaizdais, o greičiau tiesiog su tam tikrais pavidalais. Anot pačių autorių, tai tarsi būtybės iš kito pasaulio, tamsioji mūsų prigimties pusė, „priešingybė angeliškam veidui“, kylanti iš praeities prisiminimų, kai kada galbūt iš ateities vizijų, o galbūt tiesiog ir iš paprasčiausio kasdienio santykio su dabartimi. Taigi šie amorfiški pavidalai – tai nuolatiniai mūsų pasąmonės tamsiųjų labirintų gyventojai, lyg kokie slogaus sapno ar sunkios ligos sukeltų haliucinacijų vaizdiniai; nevaldomi, savaime išnyrantys tarsi iš niekur ir galintys prasismelkti bet kur ir bet kada. Jie nėra tai, ką norėtųsi matyti, tačiau jų buvimu abejoti anaiptol netenka.

Tai irgi yra tikrovė. Tik šiek tiek kitokia – išeinanti už įprastumo ribų – alternatyvi daiktiškajai, o kartu ir visai hedonistinei estetikai, puoselėjančiai grožio ir malonumo idealą. Kaip ir toji ne paradinė gyvenimo pusė, kurią mažiausiai norisi kam nors atverti, bet su kuria vis dėl to tenka gyventi. Deja, bet taip yra.

„Gyvendami išmanių daiktų epochoje, regis, vis labiau esame priklausomi nuo mūsų pačių susikurtos aplinkos, o virtualus skaitmeninis pasaulis imperatyviai formuoja ne tik elgesio, bet ir mąstymo rutiną, iš kurios ištrūkti nėra taip jau paprasta. Gal kaip tik todėl vis daugiau žavesio įgauna įvairūs alternatyvūs pasirinkimai, noras nepasiduoti masiniais tampantiems reiškiniams ar visuotinai nusistovėjusioms normoms. Tai kaip savotiškas pabėgimo iš realybės planas. O žvelgiant iš meno pozicijų, tai galėtų būti vertinama kaip visai natūrali ir suprantama kūrybos strategija. Nors vėlgi, kai kada kaip atsvara vyraujančiai madai individualiai pasirinkti išraiškos būdai gana greitai patys tampa pakankamai įprasti ir populiarūs.

Tarkime, tiek pinhole, tiek apskritai analoginė fotografija, nėra kokia tai naujovė, o juo labiau šių dienų išradimas, tačiau pasaulį užtvindžiusių skaitmeninių fotoatvaizdų kontekste tai bene dažniausia alternatyva. Todėl šiuo atveju daug svarbiau kalbėti ne apie formos, o prasmės paieškas. Kitaip tariant, – apie tai, kaip konkreti kūrybos forma dera su pasirinkto pasakojimo turiniu. Ir iš karto norisi pastebėti, kad kaip tik šiuo konkrečiu atveju toks abiejų fotomenininkų pasirinktas kūrybos metodas anaiptol nėra formalus ar atsitiktinis, o stebėtinai natūraliai ir organiškai į vieną visumą sujungia visas jų kūrybos grandis. Pasirinkta fotografavimo technika tarsi pratęsia pasakojimą, savotiškai jį papildydama bei paryškindama, tačiau jokiu būdu neiškreipdama jo ir nefalsifikuodama. Ji tik įgalina fotografijų autorius užfiksuoti ir atitinkamai vaizdais žiūrovui parodyti tai, ko kitomis priemonėmis, neiškreipiant esmės, padaryti greičiausiai ir nepavyktų“, – teigia S. Laurinavičius.

Kaip jau minėta, „Amorfo“ tai – pasakojimas apie vidinius šešėlius. Jų, kaip ir apskritai viso metafizinio pasaulio realumas geriausiai atsiskleidžia simbolinio mąstymo erdvėje, tad šviesa ir šešėlis čia įgauna dar ir savotiškos magijos, o ekspozicijos trukmė, laikas ir fotografavimo priemonės asociatyviai primena kažkokias paslaptingas ritualines apeigas. Akivaizdu, kad taip paprastai spragtelėjus fotoaparato užraktą anapusybės nufotografuoti nepavyks, tad čia, regis, reikia kažko daugiau…

Tam, kad prieš akis atsivertų ne įprastai matoma, o labiau jaučiama ar įsivaizduojama pasaulio tikrovė, reikia ne tik žinių, kaip fotografuoti, bet pirmiausia puikios meninės intuicijos ir nuovokos. Ir panašu, kad abu šio projekto autoriai – tiek Žilvinas Kropas, tiek ir Guillermo Alvarez puikiai išmano tai, apie ką kalba savo darbais, bet ir geba tai padaryti labai įtikinamai.

2019-08-19T04:13:33+00:00 2019-08-19|
X